Kodėl socialiniai tinklai tapo dezinformacijos epicentru

Socialiniai tinklai fundamentaliai pakeitė informacijos skleidimo būdą. Jei anksčiau žinios turėjo praeiti per redaktorių, faktų tikrintojų ir leidėjų filtrus, dabar bet kas gali paskelbti bet ką ir pasiekti milijonus žmonių per kelias valandas. Tai demokratizavo informaciją, bet kartu sukūrė idealias sąlygas klaidinančiai informacijai plisti greičiau nei tiesa.

Problema ne tik ta, kad melagingos žinios sklinda greitai – jos dažnai sklinda greičiau nei tikros. MIT tyrimas parodė, kad klaidinga informacija Twitter platformoje pasiekia 1500 žmonių šešis kartus greičiau nei tiksli informacija. Priežastis paprasta: mūsų smegenys labiau reaguoja į šokiruojančią, emocinę ar neįprastą informaciją. Algoritmai tai žino ir tokį turinį propaguoja, nes jis generuoja daugiau paspaudimų, komentarų ir dalijimosi.

Dar vienas aspektas – socialiniuose tinkluose esame apsupti žmonių, kurie mąsto panašiai kaip mes. Tai vadinama „aido kamera” efektu. Jei jūsų draugai dalijasi tam tikro tipo informacija, jūs pradėsite manyti, kad tai yra norma, kad „visi taip galvoja”. Tačiau realybė už jūsų socialinio burbulo ribų gali būti visiškai kitokia.

Kaip veikia mūsų smegenys susidūrusios su informacija internete

Turime suprasti vieną nepatogią tiesą: mūsų smegenys nėra sukurtos skaitmeniniam amžiui. Jos evoliucionavo aplinkoj, kur informacijos šaltiniai buvo riboti ir dažniausiai patikimi – jūsų gentis, šeima, artimiausia bendruomenė. Dabar per dieną susiduriame su daugiau informacijos nei viduramžių žmogus per visą gyvenimą.

Vienas iš pagrindinių psichologinių mechanizmų, kuris mus klaidina, yra patvirtinimo šališkumas. Mes natūraliai ieškome ir labiau pasitikime informacija, kuri patvirtina tai, ką jau tikime. Jei manote, kad tam tikra politinė partija yra korumpuota, jūs lengviau patikėsite bet kokia negatyvia informacija apie ją, net jei ji nėra patvirtinta. Ir atvirkščiai – automatiškai atmesime informaciją, kuri prieštarauja mūsų įsitikinimams, net jei ji yra gerai pagrįsta.

Kitas svarbus faktorius – pažinimo lengvumas. Jei kažką girdime ar matome kelis kartus, mūsų smegenys pradeda tai suvokti kaip tiesą. Tai vadinama „tiesos iliuzijos efektu”. Todėl dezinformacijos kampanijos veikia paprastai: tas pats teiginys kartojamas skirtinguose šaltiniuose, skirtingais pavidalais, kol žmonės pradeda galvoti „na, kažkas čia turi būti tiesa, jei tiek daug apie tai kalba”.

Dar vienas spąstas – emocinis reagavimas. Kai matome informaciją, kuri sukelia stiprią emocinę reakciją (pyktį, baimę, pasipiktinimą), mūsų kritinis mąstymas išsijungia. Smegenys pereina į greitą, instinktyvų reagavimo režimą. Būtent todėl klaidinanti informacija dažnai yra sukonstruota taip, kad sukeltų stiprias emocijas – ji veikia efektyviau nei nuobodi, bet tiksli informacija.

Konkretūs požymiai, kad informacija gali būti klaidinanti

Yra keletas aiškių signalų, kurie turėtų sukelti įtarimą. Pirmiausia – šaltinio trūkumas arba neaiškumas. Jei įraše rašoma „mokslininkai nustatė”, „ekspertai teigia” ar „tyrimai rodo”, bet nenurodoma, kokie mokslininkai, kokie tyrimai ar kur jie publikuoti – tai raudonas signalas. Patikimi šaltiniai visada nurodo konkrečius tyrimus, institucijas ar asmenis.

Antra – sensacingos antraštės, kurios neatitinka turinio. Tai vadinama „clickbait” fenomenu. Antraštė gali skelbti „ŠOKAS: Vyriausybė slepia tiesą apie…”, o pats straipsnis pasakoja kažką visiškai eilinio. Arba antraštė dramatizuoja, o tekste yra daug „galbūt”, „galėtų būti”, „kai kurie mano” tipo išlygų.

Trečias požymis – informacija apeloja į emocijas, o ne faktus. Jei tekstas ar vaizdo įrašas skirtas pirmiausia jus supykdyti, išgąsdinti ar pasipiktinti, būkite atsargūs. Tai nereiškia, kad visa emocinė informacija yra klaidinga, bet tai reiškia, kad turite būti ypač budrūs ir patikrinti faktus prieš reaguodami.

Ketvirta – absoliutūs teiginiai be niuansų. Realus pasaulis retai būna juodas ar baltas. Jei kas nors teigia, kad kažkas yra „visiškai saugus” ar „absoliučiai pavojingas”, „visi žino” ar „niekas nekalba” – tai greičiausiai supaprastinimas arba manipuliacija. Rimti ekspertai paprastai kalba apie tikimybes, niuansus, kontekstą.

Penkta – keista ar nepatikima svetainė. Patikrinkite domeną. Jei svetainė bando atrodyti kaip žinomas naujienų portalas, bet domenas šiek tiek kitoks (pvz., „cnnews24.info” vietoj tikro CNN), tai greičiausiai klastotė. Taip pat būkite atsargūs su svetainėmis, kurios neturi jokios informacijos apie save, autorių ar kontaktų.

Praktiniai įrankiai ir metodai faktų tikrinimui

Gera žinia ta, kad nereikia būti žurnalistu ar tyrinėtoju, kad patikrintumėte informaciją. Yra keletas paprastų, bet efektyvių metodų.

Atvirkštinė paveikslėlių paieška – vienas galingiausių įrankių. Jei matote šokiruojančią nuotrauką ar vaizdo įrašą, nukopijuokite jį ir įkelkite į Google Images arba TinEye. Dažnai paaiškės, kad nuotrauka yra iš visai kito įvykio, kitos šalies ar net sena kelių metų. Dezinformacijos kūrėjai dažnai naudoja autentiškas nuotraukas, bet pateikia jas klaidingame kontekste.

Patikrinkite datą. Senas straipsnis ar įvykis gali būti pateikiamas kaip naujas. Tai ypač dažna taktika socialiniuose tinkluose – kažkas pasidalija trejų metų senumo straipsniu be datos, ir žmonės reaguoja tarsi tai būtų įvykę vakar.

Ieškokite tos pačios informacijos kituose šaltiniuose. Jei tai tikrai svarbus įvykis, apie jį rašys keli nepriklausomi šaltiniai. Jei radote šokiruojančią žinią tik vienoje vietoje, o jokie kiti žiniasklaidos kanalai apie tai nekalba – labai tikėtina, kad tai netiesa arba labai iškraipyta informacija.

Naudokite faktų tikrinimo svetaines. Lietuvoje veikia „Delfi Faktai”, „15min Faktai tikrintojai”, tarptautiniu mastu – Snopes.com, FactCheck.org, PolitiFact.com ir kiti. Šios organizacijos profesionaliai tikrina plačiai paplitusias abejotinas žinias. Tiesiog įveskite pagrindinius žinios žodžius ir „fact check” – dažnai kas nors jau yra tai patikrinęs.

Perskaitykite ne tik antraštę. Tai skamba akivaizdžiai, bet dauguma žmonių socialiniuose tinkluose dalijasi straipsniais neperskaitę jų iki galo. Dažnai antraštė yra klaidinanti, bet pats tekstas pateikia niuansuotesnę informaciją. O kartais komentarai po įrašu atskleidžia, kad informacija jau buvo paneigta.

Kaip atpažinti manipuliavimo taktikas

Dezinformacija retai būna tiesiog atsitiktinė klaida – dažnai tai yra sąmoningas bandymas manipuliuoti nuomone. Yra keletas klasikinių taktikų, kurias verta pažinti.

„Whataboutism” – kai kritikuojant vieną pusę, atsakoma „o kas su kita puse?”. Tai nukreipia dėmesį nuo pradinės problemos. Pavyzdžiui, jei kalbama apie korupciją vienoje partijoje, atsakoma „o kas su ta kita partija, ji irgi korumpuota”. Tai gali būti tiesa, bet tai nepaneigia pradinės problemos.

Klaidingos dilemos kūrimas – situacija pateikiama taip, tarsi būtų tik du pasirinkimai, nors realybėje jų yra daug daugiau. „Arba esi su mumis, arba prieš mus” tipo mąstymas. Tai supaprastina sudėtingas problemas ir verčia žmones rinktis pusę, užuot ieškant niuansuotų sprendimų.

Ad hominem atakos – užuot ginčijantis su argumentais, puolamas pats asmuo. „Jis negali būti teisus, nes yra X partijos narys / dirba Y kompanijoje / yra iš Z šalies”. Tai nereiškia, kad žmonių interesai ir priklausomybės nėra svarbios, bet tai neturėtų būti vienintelis argumentas prieš jų teiginius.

Selektyvus faktų naudojimas – pateikiama tik dalis informacijos, kuri palaiko norima naratyvą, o kita dalis nutylima. Pavyzdžiui, gali būti cituojama tik dalis tyrimo išvadų, ignoruojant apribojimus ar kontekstą, kurį autoriai nurodė.

Netikrų ekspertų naudojimas – kažkas pristatomas kaip ekspertas, nors jų kompetencija yra visai kitoje srityje. Gydytojas gali būti ekspertas medicinoje, bet ne klimato kaitos klausimais. Fizikas gali būti ekspertas savo srityje, bet ne epidemiologijoje.

Socialinių tinklų algoritmai ir jūsų informacinis burbulas

Svarbu suprasti, kad tai, ką matote socialiniuose tinkluose, nėra atsitiktinė ar objektyvi informacijos atranka. Algoritmai stebi, ką skaitysite, ką pamėgstate, su kuo bendraujate, ir rodo jums daugiau panašaus turinio. Tai sukuria tai, kas vadinama „filtro burbulu” ar „aido kamera”.

Problema ta, kad jūs net nesuvokiate, kokios informacijos negaunate. Jei algoritmas nusprendžia, kad jums patinka tam tikro tipo turinys, jis rodys jums vis daugiau jo, o kitokios perspektyvos tiesiog nepasieks jūsų naujienų srautą. Tai sukuria iliuziją, kad visi galvoja kaip jūs, kad jūsų požiūris yra akivaizdžiai teisingas ir plačiai priimtas.

Kaip su tuo kovoti? Sąmoningai diversifikuokite savo informacijos šaltinius. Sekite žmones ir organizacijas, kurie mąsto kitaip nei jūs. Tai nereiškia, kad turite su jais sutikti, bet tai padės suprasti skirtingas perspektyvas ir išvengti burbulo. Skaitykite įvairių politinių pažiūrų žiniasklaidą. Ieškokite pirminių šaltinių – pilnų interviu, pilnų dokumentų, o ne tik ištraukų ar interpretacijų.

Reguliariai išvalykite savo naujienų srautą. Atsisakykite sekti puslapius ar žmones, kurie nuolat dalijasi nepatikrinta, sensacinga ar klaidinančia informacija. Tai nėra cenzūra – tai informacinė higiena. Jūs neprivalote vartoti visko, kas jums siūloma.

Naudokite skirtingas platformas ir šaltinius. Jei visą informaciją gaunate tik iš Facebook, jūsų pasaulėžiūra bus labai iškraipyta. Skaitykite įvairius naujienų portalus, klausykite podcastų, žiūrėkite dokumentinius filmus, skaitykite knygas. Kuo įvairesni jūsų informacijos šaltiniai, tuo sunkiau jus manipuliuoti.

Kaip reaguoti, kai draugai ar šeimos nariai dalijasi dezinformacija

Tai viena jautriausių situacijų. Matote, kad artimas žmogus dalijasi akivaizdžiai klaidinga informacija. Ką daryti?

Pirmiausia – nepulkite ir nežeminkite. Sakydami „kaip tu gali būti toks kvailas ir tuo tikėti” tik sukursite gynybinę reakciją. Žmogus užsidarys ir dar labiau įsitvirtins savo pozicijoje. Psichologai tai vadina „atgalinio smūgio efektu” – kai žmonės, susidūrę su agresyvia kritika, dar labiau įsikimba į savo įsitikinimus.

Vietoj to, užduokite klausimus. „Įdomu, iš kur ši informacija? Ar yra kokių nors tyrimų, kurie tai patvirtina? Ar matei, kad kiti šaltiniai apie tai rašo?” Tai skatina žmogų pačiam kritiškai pagalvoti, užuot jaučiantis puolamu.

Pasidalykite patikima informacija be pamokslų. Užuot sakę „tu klysti, štai tiesa”, galite pasakyti „radau įdomų faktų tikrinimo straipsnį apie tai, gal tau irgi įdomu”. Tai leidžia žmogui išsaugoti veidą ir pačiam persigalvoti.

Pripažinkite, kad kai kurie žmonės tiesiog nenori keisti nuomonės. Jei matote, kad asmuo yra giliai įsitraukęs į konspiracines teorijas ar radikalias ideologijas, jūsų vienas komentaras Facebook nieko nepakeis. Kartais geriausia strategija – tiesiog nereaguoti ir sutelkti energiją į tuos, kurie dar yra atviri racionaliam dialogui.

Svarbu suprasti, kad žmonės tiki dezinformacija ne todėl, kad yra kvaili. Dažnai tai yra dėl gilesnių psichologinių poreikių – noro priklausyti bendruomenei, baimės dėl nežinomybės, poreikio jaustis turint specialių žinių, kurias „sistema slepia”. Suprasti šias motyvacijas padeda efektyviau bendrauti.

Kaip ugdyti kritinio mąstymo įgūdžius ilgalaikėje perspektyvoje

Kritinis mąstymas nėra įgimtas talentas – tai įgūdis, kurį galima treniruoti. Ir kaip bet kuris įgūdis, jis stiprėja su praktika.

Įpratinkite save stabtelėti prieš reaguodami. Kai matote informaciją, kuri sukelia stiprią emocinę reakciją – pyktį, baimę, susižavėjimą – sustokite. Tai yra momentas, kai esate labiausiai pažeidžiami manipuliacijai. Padarykite gilų įkvėpimą ir paklausite savęs: „Kodėl aš taip stipriai reaguoju? Ar tai reiškia, kad informacija yra tiesa, ar tik kad ji skirta mane sumanipuliuoti?”

Praktikuokite perspektyvų keitimą. Kai susiformuojate nuomonę apie kažką, pabandykite argumentuoti priešingą poziciją. Kokie argumentai galėtų ją paremti? Tai ne apie tai, kad turite pakeisti nuomonę, bet apie tai, kad suprastumėte problemos sudėtingumą ir išvengtumėte pernelyg supaprastinto mąstymo.

Mokykitės atpažinti loginius klaidingus samprotavimus. Yra klasikinių logikos klaidų – post hoc ergo propter hoc (jei A įvyko prieš B, tai A sukėlė B), slippery slope (jei leisime X, tai neišvengiamai įvyks baisus Y), straw man (iškraipyti oponento argumentą ir tada jį kritikuoti) ir daugelis kitų. Kuo daugiau jų pažįstate, tuo lengviau atpažįstate manipuliaciją.

Skaitykite ilgesnį, gilesnį turinį. Socialiniai tinklai mus pratino prie trumpų, paviršutiniškų informacijos gabaliukų. Tai kenkia mūsų gebėjimui sutelkti dėmesį ir giliai analizuoti. Skaitykite ilgus straipsnius, knygas, žiūrėkite dokumentinius filmus. Tai treniruoja jūsų smegenų gebėjimą dirbti su sudėtinga informacija.

Pripažinkite savo klaidas ir keiskite nuomonę. Viena didžiausių kliūčių kritiniam mąstymui yra ego – nenoras pripažinti, kad klydom. Bet būtent gebėjimas keisti nuomonę susidūrus su naujais įrodymais yra kritinio mąstymo esmė. Tai nėra silpnumas – tai intelektualinis brandumas.

Navigacija informacijos chaose: kaip išlikti sveiko proto

Gyvename precedento neturinčioje informacijos gausos eroje, ir tai sukuria paradoksalią situaciją – niekada neturėjome tiek prieigos prie žinių, bet kartu niekada nebuvo taip sunku atskirti tiesos nuo melo. Tai nėra problema, kuri išsispręs savaime. Technologijos tik tobulės, dirbtinis intelektas gali kurti vis įtikinamesnius klastotes, o socialinių tinklų algoritmai taps dar rafinuotesni manipuliuojant mūsų dėmesiu.

Bet tai nereiškia, kad esame bejėgiai. Kiekvienas iš mūsų gali tapti atsporesnis dezinformacijai. Tai prasideda nuo paprasčiausio suvokimo, kad mes visi esame pažeidžiami – net tie, kurie mano esantys per protingi, kad patikėtų nesąmonėmis. Būtent šis pasitikėjimas savimi dažnai ir tampa didžiausia silpnybe.

Praktiniai įgūdžiai, apie kuriuos kalbėjome – faktų tikrinimas, šaltinių vertinimas, emocijų valdymas, perspektyvų įvairinimas – nėra sudėtingi. Jie nereikalauja specialaus išsilavinimo ar techninių žinių. Reikia tik sąmoningumo ir noro skirti keletą papildomų minučių prieš patikint, dalintis ar reaguojant į informaciją.

Ir galbūt svarbiausia – turime ugdyti kultūrą, kurioje pripažinti, kad kažko nežinai ar kad suklydai, nėra gėda. Kur keisti nuomonę susidūrus su naujais faktais yra vertinama, o ne išjuokiama. Kur „nežinau, patikrinsiu” yra geriau nei skubota, bet klaidinga nuomonė. Dezinformacija klesti aplinkoje, kur žmonės jaučiasi privalantys turėti nuomonę apie viską ir niekada neprisipažinti abejojant.

Socialiniai tinklai niekur nedings. Informacijos srautas tik didės. Bet jei išmoksime navigacijos įgūdžių šiame chaose, galime paversti jį galimybe, o ne grėsme. Galime naudotis neįtikėtina prieiga prie žinių, bendrauti su įvairiausiais žmonėmis visame pasaulyje, mokytis ir augti – neprarandant ryšio su realybe. Tai įmanoma, bet reikalauja pastangų. Ir tai prasideda nuo kito įrašo, kurį pamatysite savo naujienų sraute – ar stabtelėsite ir pagalvosite, ar tiesiog automatiškai patikėsite ir pasidalinsite?