Pas psichologą? Ne, ačiū, aš ne išprotėjęs
Lietuva pagal savižudybių skaičių vis dar lenkia didžiąją dalį Europos šalių. Tai žinome. Kalbame apie tai konferencijose, rašome straipsnius, skiriame finansavimą. Bet kai reikia žengti tą vieną konkretų žingsnį – paskambinti psichologui ir užsiregistruoti – kažkas sustabdo. Ir tas kažkas nėra eilės ar kainos, nors ir jos svarbios. Tai kažkas giliau.
Stigma, kuri neišeina pro duris
Paklausk bet kurio lietuvio, ar jis mano, kad psichologai yra naudingi. Dauguma atsakys – taip, žinoma. Paklausk, ar jis pats lankosi pas psichologą. Staiga atsiras tūkstantis priežasčių, kodėl ne. Per brangu. Per mažai laiko. Iš esmės viskas gerai. Kiti turi rimtesnių problemų.
Tai vadinama stigma – ir ji lietuviams yra ypatinga. Ne ta triukšminga, atvira stigma, kai žmonės atvirai sako „psichologai – šarlatanai”. Čia subtilesnė versija. Tylus gėdos jausmas. Baimė, ką pasakys kaimynai, kolegos, tėvai. Įsitikinimas, kad kreiptis pagalbos reiškia silpnumą, o silpnumas – tai kažkas, ko lietuviui negalima sau leisti.
Sovietinis palikimas vis dar gyvas
Psichologai, dirbantys su lietuviais, dažnai pasakoja tą pačią istoriją: žmonės ateina pas juos tik tada, kai jau nebegali funkcionuoti. Ne tada, kai pradeda jausti, kad kažkas negerai – o tada, kai viskas jau sugriuvo.
Tai nėra atsitiktinumas. Sovietmečiu psichiatrija buvo naudojama kaip politinis ginklas. Disidentai buvo siunčiami į psichiatrines ligonines. Psichologinė pagalba buvo tapatinama su kontrole, ne su gydymu. Ta kolektyvinė atmintis neišnyko per trisdešimt metų. Ji persidavė – ne žodžiais, o elgesiu, nuostatomis, tuo kaip tėvai reagavo, kai vaikas sakydavo, kad jam skauda viduje.
Be to, lietuviška kultūra tradiciškai vertina ištvermę. „Kentėk ir tylėk” – tai ne metafora, tai realus gyvenimo principas, kurį daugelis gavo kartu su pirmaisiais gyvenimo pamokymais. Senelis išgyveno tremtį. Tėvas dirbo tris darbus. O tu eisi skųstis psichologui, kad tau liūdna?
Kai „stiprybė” tampa spąstais
Problema ta, kad ši kultūrinė stiprybė – gebėjimas ištverti – tam tikru momentu virsta spąstais. Žmogus išmoksta ignoruoti savo poreikius tiek ilgai, kad galiausiai nebegali jų atpažinti. Depresija atrodo kaip tingumas. Nerimas atrodo kaip normalus gyvenimas. Perdegimas atrodo kaip laikinas nuovargis.
Ir tada ateina krizė. Ir tada žmogus pagaliau atsiduria pas psichologą – bet jau su tokiu bagažu, kurį reikia nešti metus, o ne mėnesius.
Jaunoji karta keičiasi – tai tikra. Socialiniuose tinkluose atvirai kalbama apie psichinę sveikatą, terapija tampa mažiau tabu. Bet tai daugiausia miestų reiškinys, daugiausia jaunesnių žmonių reiškinys. Regionuose, vyresnėse kartose – viskas kur kas lėčiau.
Ką tai sako apie mus – ir ar mes norime tai girdėti
Nepasitikėjimas psichologais nėra atskira problema. Tai simptomas. Jis sako, kad mes vis dar esame visuomenė, kuri vertina išorę labiau nei vidų. Kad mums svarbu atrodyti gerai, o ne būti gerai. Kad pagalba vis dar suvokiama kaip silpnumo ženklas, o ne kaip sveiko proto sprendimas.
Tai sako ir tai, kad mes vis dar nelabai mokame kalbėti apie jausmus – nei su savimi, nei su kitais. Kad „kaip sekasi” yra mandagumo formulė, o ne tikras klausimas. Kad atsakymas „blogai” vis dar sukelia nepatogią tylą, o ne pokalbį.
Keistis sunku. Kultūrinės nuostatos nesikeičia per vieną kartą. Bet galbūt pakaktų pradėti nuo mažo – nustoti juoktis iš draugo, kuris eina pas psichologą. Nustoti sakyti vaikui, kad „nėra ko verkšlenti”. Leisti sau atsakyti sąžiningai, kai kažkas paklausia, kaip sekasi. Tai nėra revoliucija. Bet revoliucijos ir prasideda nuo tokių smulkmenų.