Kalbant apie alternatyvią mediciną Lietuvoje, situacija tikrai įdomi – ir šiek tiek paradoksali. Viena vertus, pasaulyje integracinė medicina jau seniai nustojo būti „keistuolių reikalas”, kita vertus, pas mus žodis „homeopatija” ar „akupunktūra” vis dar sukelia arba akių rideniojimą, arba įtarų žvilgsnį. Bet kodėl taip yra? Ir ar tas skepticizmas iš tiesų pagrįstas?

Sovietinis palikimas vis dar gyvas

Čia reikia būti sąžiningais – didelė dalis lietuvių nepasitikėjimo alternatyvia medicina kyla iš labai konkretaus istorinio konteksto. Sovietmečiu medicina buvo griežtai centralizuota, oficiali, valstybinė. Bet koks nukrypimas nuo normos buvo traktuojamas kaip šarlatanizmas arba tiesiog pavojinga nesąmonė. Tos nuostatos giliai įsišaknijo – ir perduodamos iš kartos į kartą kaip savotiškas kultūrinis refleksas.

Įdomu tai, kad tas pats žmogus, kuris šaiposi iš žolelių arbatų, ramiai geria senelės paruoštą liepžiedžių nuovirą nuo peršalimo. Tai ne prieštaravimas – tai tiesiog nesąmoningumas. Tradicinė medicina ir alternatyvi medicina lietuvio galvoje egzistuoja skirtinguose stalčiuose, nors iš esmės tai gali būti tas pats dalykas.

Mokslas sako viena, žiniasklaida – kita

Čia prasideda tikrai įdomus mazgas. Moksliniai tyrimai – tarkime, apie akupunktūros efektyvumą lėtinio skausmo valdymui arba meditacijos poveikį stresui – rodo tikrai įspūdingus rezultatus. Pasaulio sveikatos organizacija jau dešimtmečius integruoja tradicinės medicinos praktikas į savo rekomendacijas. Tačiau lietuviška žiniasklaida dažniau pasirenka sensacingą kampą: arba „stebuklinga žolelė išgydo vėžį” (absurdas), arba „mokslininkai vėl paneigė alternatyvią mediciną” (dažnai klaidingas apibendrinimas).

Tokia komunikacija sukuria chaosą. Žmogus nebežino, kuo tikėti, ir grįžta prie to, kas „saugu” – tradicinės vakarietiškos medicinos. Kas, beje, irgi nėra blogai! Bet tai reiškia, kad jis atsisako galimų papildomų įrankių savo sveikatai.

Rinka pilna sukčių – ir tai problema

Negalima ignoruoti ir kitos medalio pusės. Lietuvoje alternatyvios medicinos rinka tikrai turi problemų. Žmonės, kurie save vadina „energetikais” ar „biorezonanso specialistais” be jokio rimto išsilavinimo, kenkia viso sektoriaus reputacijai. Ir tai suprantama – kai žmogus sumoka 200 eurų už „auros valymą” ir jaučiasi apgautas, jo skepticizmas tik stiprėja.

Tačiau čia slypi logikos klaida, kurią darome visi: dėl kelių sukčių atmetame visą sritį. Tai tarsi sakyti, kad visi gydytojai blogi, nes vienas padarė klaidą. Skirtumas tarp šarlatanizmo ir pagrįstos integracinės medicinos yra milžiniškas – ir mes, kaip visuomenė, dar nesimokome jo matyti.

Kai skepticizmas tampa patogiu atsisakymu

Galiausiai – ir čia norisi būti tiesiogiškiems – lietuviškas skepticizmas alternatyvios medicinos atžvilgiu dažnai yra ne kritinis mąstymas, o tiesiog patogus atsisakymas keistis. Nes integracinė medicina reikalauja aktyvaus dalyvavimo: keisti mitybą, judėti, medituoti, stebėti save. Tradicinė medicina siūlo paprastesnį kelią – ateis daktaras, išrašys receptą, išgersiu tabletę.

Tai nereiškia, kad tabletės blogai. Bet žmogaus sveikata yra sistema, o ne atskiri gedantys mechanizmai. Ir kuo greičiau lietuviai pradės žiūrėti į savo kūną kaip į visumą – tuo greičiau supras, kad alternatyvi ir tradicinė medicina nėra priešai. Jos gali būti puikūs partneriai. Tereikia nustoti bijoti klausti, eksperimentuoti ir – svarbiausia – mąstyti savarankiškai, o ne remtis tik tuo, ką kažkas kažkada pasakė esant „tikra medicina”.