Ekranas kaip pasaulio langas – ar veidrodis?

Kažkada žmonės tikėjo, kad žemė plokščia, nes taip atrodė jų akims. Šiandien mes tikime tuo, ką rodo mūsų telefonų ekranai – ir tai ne ką mažiau pavojinga iliuzija. Skirtumas tik tas, kad plokščios žemės teorija kilo iš paprastos žmogaus klaidos, o tai, ką matome feisbuke ar „YouTube”, yra kruopščiai suformuota – ne mūsų, o kažkieno kito.

Algoritmai nėra neutralūs. Jie nėra tiesiog techninis įrankis, kuris rūšiuoja informaciją kaip bibliotekininkas – pagal abėcėlę ar temą. Jie yra optimizuoti vienam tikslui: kad kuo ilgiau liktum prie ekrano. O ilgiausiai prie ekrano laikosi ne tiesa, bet jaudulys. Pyktis. Baimė. Patvirtinimas to, kuo jau tikime.

Burbulas, kuris atrodo kaip visas pasaulis

Eli Pariser prieš daugiau nei dešimtmetį pavartojo terminą „filter bubble” – filtro burbulas. Tuomet tai skambėjo kaip akademinė abstrakcija. Dabar tai yra kasdienybė, kurią tiesiog vadiname „mano nuomone”.

Štai kaip tai veikia: tu vieną kartą paspaudžiai „patinka” po straipsniu apie ekologišką mitybą. Algoritmas tai užfiksuoja. Kitą dieną tavo srautas jau pilnas veganų, žaliavalgių, žmonių, kurie valgo tik tai, kas auga per penkiasdešimt kilometrų nuo jų namų. Po savaitės tau gali susidaryti įspūdis, kad visa Europa atsisakė mėsos. Tai nėra tiesa – tai tavo skaitmeninis atspindys, padidintas iki neatpažįstamumo.

Ir čia slypi tikrasis pavojus. Ne tas, kad matome neteisingą informaciją – su ja galima ginčytis. Pavojus tas, kad matome neišsamią tikrovę, kuri atrodo tobulai logiška ir nuosekli. Burbulas neturi siūlių. Jis neaišku kur prasideda ir kur baigiasi.

Tiesos architektūra

Filosofai seniai žinojo, kad tikrovė yra konstruktas – bent jau ta dalis, kurią suvokiame. Kantas kalbėjo apie tai, kad mūsų protas pats formuoja patirtį. Bet Kantas negalėjo įsivaizduoti, kad šį formavimą perims Silicio slėnio inžinieriai, kurių pagrindinis rūpestis – ketvirčio finansiniai rezultatai.

Šiandien tiesos architektai nėra filosofai, žurnalistai ar mokslininkai. Jie yra programuotojai, kurie rašo rekomendacijų sistemas. Ir jų tikslas niekada nebuvo tiesa – jų tikslas buvo dėmesys. Šie du dalykai kartais sutampa, bet dažniau – ne.

Tyrimai rodo, kad melagingos naujienos socialiniuose tinkluose plinta šešis kartus greičiau nei teisingos. Ne todėl, kad žmonės kvaili. O todėl, kad melagingos naujienos dažniau stebina, šokiruoja, provokuoja – ir algoritmas tai žino. Jis mato, kad tu sustoji, perskaitai, persiunti. Jis mato tavo pirštų judesius ir iš jų skaito tavo emocijas tiksliau nei bet kuris psichologas.

Mes patys esame produktas

Yra senas posakis: jei kažkas internete yra nemokama, tai tu esi produktas. Bet tai jau per paprasta. Tiksliau būtų taip: tu esi žaliava, iš kurios gaminamas produktas – tavo paties pasaulėvaizdis – ir tada tas produktas parduodamas tau atgal kaip tiesa.

Tai nėra sąmokslo teorija. Tai verslo modelis, aprašytas viešuose dokumentuose, nagrinėtas Kongrese, pripažintas pačių platformų. Francesas Haugen, buvusi „Facebook” darbuotoja, 2021 metais viešai parodė, kaip kompanija žinojo apie žalą, kurią daro savo vartotojams, ir nieko nekeitė, nes pakeitimai būtų sumažinę įsitraukimą.

Įsitraukimas. Toks sterilus žodis tokiam nesteriliam dalykui.

Ten, kur baigiasi ekranas ir prasideda gyvenimas

Nėra lengvo atsakymo į tai, kaip ištrūkti. Galima sakyti: „tiesiog kritiškai mąstyk” – bet kritinis mąstymas reikalauja alternatyvų perspektyvų, o algoritmas būtent jas ir slepia. Galima sakyti: „išjunk telefoną” – bet pasaulis vis labiau persikelia į skaitmeninę erdvę ir visiškas pasitraukimas yra prabanga, kurią ne visi gali sau leisti.

Galbūt svarbiausia yra sąmoningumas – ne kaip meditacinė praktika, bet kaip intelektualinis įprotis. Klausti savęs: kodėl man tai rodoma? Kas iš to gauna naudą? Ar aš ieškau tiesos, ar patvirtinimo? Šie klausimai neišgelbės nuo algoritmo, bet bent jau primins, kad jis egzistuoja.

Nes didžiausi spąstai yra tie, kurių net nejaučiame. Tie, kurie atrodo kaip laisvė.