Veidrodis, kuris meluoja švelniai

Yra toks momentas, kai žmogus, varčiodamas telefoną prieš miegą, staiga supranta, kad per pastarąją valandą perskaitė dešimt straipsnių — ir visi jie kalbėjo apie tą patį. Skirtingais žodžiais, skirtingais autoriais, bet ta pati melodija, tas pats tonas, tas pats pasaulio supratimas. Tai ne atsitiktinumas. Tai architektūra.

Algoritmai — tie nematomieji kuratoriai — nesistengia mums meluoti tiesiogine prasme. Jie tiesiog rodo tai, į ką mes jau žiūrėjome. Ir tada dar kartą. Ir dar. Kol tas žvilgsnis tampa įsitikinimu, o įsitikinimas — tiesa.

Kaip veikia atgarsis

Sociologai tai vadina „echo chamber” — atgarsio kamera, kur tavo paties balsas grįžta pas tave sustiprintas ir patvirtintas. Bet šis terminas skamba per techniškai, per šaltai. Tikrovėje tai jautriau ir subtiliau — tarsi draugas, kuris visada su tavimi sutinka. Iš pradžių tai malonu. Vėliau — pavojinga.

„Facebook”, „YouTube”, „TikTok” — kiekviena platforma turi savo rekomendacijų sistemą, kuri optimizuojama pagal vieną paprastą tikslą: kad tu liktum ilgiau. Ne kad taptum išmintingesnis. Ne kad suprastum pasaulį pilniau. Tiesiog — kad liktum. O žmogus lieka ten, kur jam patogu, kur jam pritariama, kur jo baimės patvirtinamos arba jo viltys maitinamos.

Tyrėjai iš MIT dar 2018-aisiais nustatė, kad melagingos naujienos socialiniuose tinkluose plinta šešis kartus greičiau nei teisingos. Ne todėl, kad žmonės kvailūs. O todėl, kad netikėtumas, šokas, pyktis — tai emocijos, kurios stumia pirštą prie mygtuko „pasidalinti”. Algoritmas tai žino. Algoritmas tai mėgsta.

Tiesos erozija

Filosofas Hannas Jonasas kadaise rašė apie atsakomybę kaip apie pagrindinę modernaus žmogaus dorybę — atsakomybę už ateitį, už tuos, kurių dar nėra. Skaitmeninėje erdvėje ši atsakomybė tampa miglota. Kas atsakingas už tai, ką matai savo ekrane? Tu pats, nes spaudei tuos mygtukus? Platforma, nes sukūrė sistemą? Ar galbūt niekas — ir tai yra baisiausia atsakymas.

Tiesa skaitmeniniame amžiuje nebėra atrasta — ji yra suformuota. Suformuota iš tavo naršymo istorijos, tavo bičiulių tinklo, tavo geografinės padėties, tavo demografinių duomenų. Du žmonės, ieškantys to paties žodžio „vakcinacija” ar „klimato kaita”, gali gauti visiškai priešingus rezultatus. Jie gyvena toje pačioje planetoje, bet skirtinguose informaciniuose visatose.

Tai nėra sąmokslo teorija. Tai verslo modelis.

Mes patys — ne tik aukos

Būtų per paprasta sakyti, kad esame tik bejėgiai algoritmo įkaitai. Tiesa sudėtingesnė ir, tiesą sakant, labiau nepatogi — nes ji reikalauja savikritikos.

Mes patys norime patvirtinimo. Mes patys renkamės patogumą prieš sudėtingumą. Kai algoritmas siūlo straipsnį, kuris patvirtina tai, kuo jau tikime, mes jį spaudžiame — ne todėl, kad esame apgauti, o todėl, kad taip veikia žmogaus smegenys. Kognityvinis patvirtinimo šališkumas egzistavo gerokai prieš „Google” gimimą. Algoritmai tik jį išnaudoja su chirurginiu tikslumu.

Tačiau sąmoningumas — tai jau kažkas. Žinoti, kaip veikia spąstai, dar nereiškia, kad jų išvengsi, bet bent jau pradedi juos matyti.

Tarp ekrano ir savęs

Galbūt svarbiausia, ką galime padaryti, yra išmokti tą keistą, šiek tiek nepatogų jausmą — kai skaitai kažką, kas prieštarauja tavo įsitikinimams — ne iškart atmesti, o palaikyti rankose truputį ilgiau. Pažiūrėti į jį. Pakęsti jo buvimą.

Skaitmeninė tikrovė nėra priešas — ji yra mūsų pačių sukurtas instrumentas, kuris dabar groja melodiją, kurią mes jam užprogramavome savo elgesiu. Ir jei kada nors norėsime, kad ta melodija skambėtų kitaip — tiesiau, pilniau, su didesniu pasaulio spektru — turėsime pradėti nuo savęs. Nuo to, ką spaudžiame. Nuo to, kur sustojame. Nuo to, ar leidžiame sau būti nustebinti.

Algoritmas niekada nebus išmintingesnis už mus. Bet jis bus toks pat ribotas, kokie esame mes patys — jei tik leisime jam tuo tapti.