Kodėl internetas tapo sveikatos mitų dirva

Internetas padarė stebuklą – suteikė mums prieigą prie neįsivaizduojamo kiekio informacijos. Bet štai paradoksas: kuo daugiau turime informacijos, tuo sunkiau atskirti grūdus nuo pelų. Ypač tai aktualu kalbant apie sveikatą. Kiekvieną dieną socialiniuose tinkluose, naujienų portaluose ir tinklaraščiuose pasirodantys straipsniai žada stebuklus – nuo vėžio išgydymo citrinos sultimis iki autizmo „išgydymo” dieta.

Problema ne tik ta, kad tokios naujienos egzistuoja. Problema ta, kad jos atrodo įtikinančiai. Jos naudoja mokslinę terminiją, cituoja „tyrimus”, rodo prieš ir po nuotraukas, turi liudijimus. Ir štai jau mano kaimynė atsisako chemoterapijos, o draugo sesuo leidžia vaikui gerti chloro dioksidą, nes „internete rašė, kad padeda”.

Realybė tokia: dauguma žmonių neturi nei laiko, nei žinių, nei noro tikrinti kiekvienos naujienos patikimumo. Mes skanom antraštes, kartais – pirmą pastraipą, ir jei tai patvirtina mūsų įsitikinimus ar baimės, linkę tuo patikėti. Evoliucija mūsų neparuošė informacijos pertekliui – ji parengė mus greitai priimti sprendimus, kad išgyventume. Deja, šis mechanizmas XXI amžiuje dažnai žaidžia prieš mus.

Raudonos vėliavėlės: kas turėtų sukelti įtarimą

Pirmiausia – antraštės. Jei straipsnio antraštė žada „paprastą triuką”, „vieną ingredientą” ar „tai, ko gydytojai nenori, kad žinotumėte”, galite būti beveik tikri, kad skaitote šlamštą. Tikri moksliniai atradimai retai būna paprasti, o gydytojai tikrai nenori slėpti efektyvių gydymo būdų – priešingai, jie norėtų turėti daugiau veiksmingų priemonių.

Antra raudona vėliavėlė – emocinis manipuliavimas. Jei tekstas smarkiai spaudžia jūsų baimes („jūsų vaikai pavojuje!”), kaltę („farmacijos kompanijos jus apgaudinėja!”) ar viltį („pagaliau yra sprendimas!”), sustokite. Manipuliavimas emocijomis yra klasikinis dezinformacijos įrankis. Tikra mokslinė informacija paprastai yra daug nuobodesnė ir atsargesnė savo teiginiais.

Trečia – stebuklingi pažadai. Jei kažkas žada išgydyti dešimtis skirtingų ligų vienu produktu ar metodu, tai neveikia. Žmogaus organizmas yra sudėtinga sistema, o ligos turi skirtingas priežastis. Nėra vieno „supermaisto”, kuris išspręstų visas problemas. Net aspirinas, vienas labiausiai tyrinėtų vaistų pasaulyje, turi ribotą ir konkrečių poveikių spektrą.

Ketvirta – anoniminis ar abejotinas šaltinis. „Tyrimai rodo”, „mokslininkai įrodė”, „ekspertai sako” – be konkrečių nuorodų į tyrimus, mokslininkų vardų ar institucijų – tai tuščios frazės. Tikri straipsniai visada nurodo šaltinius. Ir ne bet kokius – patikimus medicinos žurnalus, pripažintas institucijas, konkrečius tyrimus su datom ir autoriais.

Šaltinių hierarchija: kam galima pasitikėti

Ne visi šaltiniai yra lygūs. Medicinos informacijos pasaulyje egzistuoja aiški hierarchija, ir ją verta suprasti. Aukščiausiame lygyje yra sisteminės apžvalgos ir metaanalizės – tai tyrimai, kurie analizuoja dešimtis ar šimtus kitų tyrimų ir bando nustatyti bendrą vaizdą. Žemiau – randomizuoti kontroliuojami tyrimai, kuriuose dalyviai atsitiktinai paskirstomi į grupes ir palyginami rezultatai.

Dar žemiau – stebėjimo tyrimai, atvejų aprašymai, ekspertų nuomonės. O pačiame dugne – anekdotiniai įrodymai, asmeninės istorijos, „mano draugo pusseserė išgijo” tipo pasakojimai. Problema ta, kad internete būtent šie paskutiniai yra labiausiai paplitę ir emocionaliausiai pateikiami, todėl atrodo įtikinamiausi.

Kai ieškote patikimos informacijos apie sveikatą, orientuokitės į oficialias institucijas: Pasaulio sveikatos organizaciją, nacionalines sveikatos sistemas, pripažintus medicinos centrus ir universitetus. Lietuvoje tai būtų Sveikatos apsaugos ministerija, Higienos institutas, universitetinės ligoninės. Tarptautiniu mastu – Mayo Clinic, Cleveland Clinic, NHS (Jungtinės Karalystės sveikatos sistema), CDC (JAV ligų kontrolės centras).

Bet net ir šie šaltiniai nėra neklydingi. Mokslas nuolat keičiasi, ir tai, kas buvo teisinga prieš dešimtmetį, gali būti paneigta šiandien. Todėl svarbu žiūrėti informacijos datą. Straipsnis apie mitybą iš 2005-ųjų gali būti visiškai pasenęs. Idealiu atveju ieškokite naujausios informacijos, bet ne tokios naujos, kad ji dar nebūtų patikrinta ir patvirtinta.

Kaip skaityti tyrimus (ir kodėl dažniausiai jų nereikia skaityti)

Štai nepatogi tiesa: dauguma žmonių, įskaitant žurnalistus, rašančius apie sveikatą, nemoka tinkamai skaityti mokslinių tyrimų. Ir tai normalu – tam reikia specialaus išsilavinimo ir patirties. Bet problema kyla tada, kai žmonės mano, kad gali perskaityti tyrimo santrauką ir suprasti, ką jis iš tiesų reiškia.

Pavyzdžiui, tyrimas gali rasti „statistiškai reikšmingą” ryšį tarp dviejų dalykų, bet tai nereiškia, kad vienas dalykas sukelia kitą. Tai nereiškia, kad efektas yra kliniškai reikšmingas (t.y. svarbus realiame gyvenime). Tai gali reikšti tik tai, kad imtis buvo pakankamai didelė, kad aptiktų net labai mažą skirtumą.

Dažnas triukas – tyrimai su pelėmis ar ląstelių kultūromis. Jei matote antraštę „tyrimas rodo, kad X naikina vėžio ląsteles”, patikrinkite – ar tai buvo tyrimas su žmonėmis? Dažniausiai ne. Laboratorijoje galite sunaikinti vėžio ląsteles net šautuvu, bet tai nereiškia, kad šautuvai yra vėžio gydymas. Kelias nuo petri lėkštelės iki veiksmingo vaisto žmonėms yra ilgas, sudėtingas ir dauguma potencialių vaistų jame žlunga.

Kitas dažnas klaidinimas – maža imtis. Tyrimas su 15 dalyvių gali rasti įdomių dalykų, bet jis tikrai nėra pagrindas keisti savo elgesį ar pradėti naują gydymą. Reikia didelių, gerai sukurtų tyrimų, idealiu atveju – kelių nepriklausomų tyrimų, patvirtinančių tą patį rezultatą.

Todėl praktinis patarimas: nebandykite savarankiškai interpretuoti mokslinių tyrimų, nebent turite atitinkamą išsilavinimą. Vietoj to, ieškokite patikimų šaltinių, kurie jau atliko šį darbą už jus – medicinos organizacijų rekomendacijų, pripažintų medicinos žurnalistų straipsnių, gydytojų konsultacijų.

Socialinių tinklų spąstai ir algoritmų diktatūra

Facebook, Instagram, TikTok – šios platformos tapo pagrindiniu daugelio žmonių informacijos šaltiniu apie sveikatą. Ir tai yra katastrofa. Ne todėl, kad ten nėra geros informacijos – yra. Bet todėl, kad šių platformų algoritmai neskiria geros informacijos nuo blogos. Jie rodo tai, kas generuoja reakcijas, komentarus, dalijimąsi. O kas generuoja reakcijas? Skandalingos, šokiruojančios, emocionalios naujienos.

Rezultatas – jūsų srautas tampa aidu kamera, kurioje matote vis daugiau to, su kuo jau sąveikavote. Jei kartą paspaudėte ant straipsnio apie vakcinų žalą, algoritmas spręs, kad jus tai domina, ir rodys daugiau panašaus turinio. Netrukus jūsų realybė bus užpildyta antivakserių pranešimų, ir jums pradės atrodyti, kad „visi” taip galvoja.

Dar blogiau – socialiniuose tinkluose klesti influenceriai, kurie dalijasi sveikatos patarimais be jokios kvalifikacijos. Gražus žmogus su šešių kubikų presu pataria, kaip maitintis, nors jo vienintelė kvalifikacija – genetinė loterija ir Photoshop įgūdžiai. Mama su tūkstančiais sekėjų dalijasi, kaip ji „išgydė” savo vaiko autizmą, nors vaikas tiesiog užaugo ir išmoko geriau bendrauti, kaip ir dauguma autistiškų vaikų.

Apsisaugoti nuo šių spąstų galima tik sąmoningai. Pirma, diversifikuokite savo informacijos šaltinius. Nesikliauk tik socialinius tinklus. Antra, aktyviai ieškokite informacijos, kuri prieštarauja jūsų įsitikinimams – tai padės išvengti aido kameros efekto. Trečia, būkite skeptiški bet kokių sveikatos patarimų iš žmonių, kurių vienintelė kvalifikacija – didelis sekėjų skaičius.

Konfliktų interesų medžioklė

Kas rašo straipsnį? Kas jį finansuoja? Kas pelno, jei jūs patikėsite šia informacija? Šie klausimai turėtų būti jūsų pirmieji, skaitant bet kokią sveikatos informaciją internete. Konfliktų interesai yra visur, ir jie nebūtinai reiškia, kad informacija klaidinga, bet jie tikrai turėtų sukelti papildomą skepticizmą.

Pavyzdžiui, straipsnis apie tai, kaip puikūs yra probiotikai, parašytas tinklaraštyje, kuris parduoda probiotikus, turėtų būti vertinamas su didele doze skepticizmo. Tai nereiškia, kad probiotikai neturi jokios naudos, bet tai reiškia, kad šis konkretus šaltinis turi finansinį motyvą jums juos rekomenduoti.

Arba straipsnis apie tai, kaip pavojingi yra tradiciniai vaistai, parašytas natūralios medicinos praktiko, kuris parduoda alternatyvius preparatus. Ar matote konfliktą? Jis pelno, jei jūs bijote tradicinės medicinos ir perkat jo produktus.

Bet konfliktų interesai egzistuoja ir tradicinėje medicinoje. Farmacijos kompanijos finansuoja tyrimus apie savo produktus. Gydytojai gauna honorarus už kalbas apie tam tikrus vaistus. Tai nereiškia, kad visi tyrimai yra suklastoti ar visi gydytojai korumpuoti, bet tai reiškia, kad reikia kritinio mąstymo.

Kaip apsisaugoti? Ieškokite nepriklausomų šaltinių. Patikrinkite, ar straipsnis atskleidžia galimus konfliktų interesus. Būkite ypač atsargūs su informacija, kuri baigiasi „pirk šį produktą” ar „užsiregistruok į šį kursą”. Ir atminkite – jei kažkas atrodo per gerai, kad būtų tiesa, greičiausiai taip ir yra.

Praktiniai įrankiai ir strategijos kasdieniam naudojimui

Gerai, teorija aiški. Bet kaip tai pritaikyti praktiškai, kai skrolinate Facebook ir pamatote straipsnį apie naują stebuklą? Štai keletas konkrečių žingsnių, kurie užtruks vos kelias minutes, bet gali apsaugoti nuo pavojingų sprendimų.

Pirma, naudokite faktų tikrinimo svetaines. Lietuvoje veikia „Delfi” faktų tikrinimo skyrius, tarptautiniu mastu – Snopes, FactCheck.org, Health Feedback. Tiesiog įveskite pagrindinį teiginį į Google kartu su žodžiu „fact check” ar „debunked”, ir dažnai rasite, ar tai jau buvo patikrinta.

Antra, patikrinkite autorių. Kas parašė straipsnį? Kokia jo kvalifikacija? Ar jis turi medicinos išsilavinimą? Ar jis yra pripažintas ekspertas šioje srityje? Jei autorius yra anoniminis ar jo kvalifikacija neaiški, tai jau raudona vėliavėlė.

Trečia, naudokite Google Scholar arba PubMed, jei norite patikrinti, ar tikrai egzistuoja cituojami tyrimai. Tiesiog įveskite tyrimo pavadinimą ar pagrindinius žodžius. Jei straipsnis teigia, kad „tyrimai rodo”, bet jūs nerandate jokių tyrimų, tai greičiausiai jų ir nėra.

Ketvirta, pasitarkite su gydytoju prieš darydami bet kokius reikšmingus sprendimus dėl savo sveikatos. Taip, žinau, tai skamba kaip klišė, bet tai svarbu. Gydytojai nėra neklydingi, bet jie turi išsilavinimą, patirtį ir prieigą prie profesionalių informacijos šaltinių, kurių jūs neturite.

Penkta, išmokite atpažinti savo pačių šališkumus. Mes visi turime tendenciją ieškoti informacijos, kuri patvirtina tai, kuo jau tikime (patvirtinimo šališkumas). Jei jūs jau esate nusprendę, kad, pavyzdžiui, GMO yra pavojingi, jūs natūraliai linkę patikėti straipsniais, kurie tai patvirtina, ir atmesti tuos, kurie prieštarauja. Sąmoningai kovokite su šia tendencija.

Kai informacijos perteklius tampa paralyžiumi

Štai paradoksas, apie kurį retai kalbama: kartais per daug informacijos yra blogiau nei per mažai. Jūs galite praleisti valandas skaitydami apie tam tikrą sveikatos būklę, rasti prieštaringų nuomonių, pasiklysti tyrimo duomenyse ir galiausiai jaustis dar labiau pasimetę nei pradžioje.

Aš pats esu tai patyręs. Kartą, ieškodamas informacijos apie nugaros skausmą, praleidau kelias valandas skaitydamas straipsnius ir forumus. Rezultatas? Buvau įsitikinęs, kad turiu bent penkias skirtingas ligas, nuo išvaržos iki stuburo vėžio, ir visiškai nesupratau, ką daryti. Galiausiai nuėjau pas gydytoją, kuris per penkias minutes nustatė, kad tiesiog per daug sėdžiu ir reikia mankštintis.

Informacijos perteklius gali sukelti nerimą, hipokondiją ir netgi paralyžių – būseną, kai jūs tiek daug žinote apie galimas pasekmes, kad bijote priimti bet kokį sprendimą. Tai ypač aktualu tėvams, kurie ieško informacijos apie vaikų sveikatą. Internetas pilnas baisių istorijų, retų ligų aprašymų, katastrofinių scenarijų. Lengva pasiklysti.

Sprendimas? Nustatykite sau ribas. Skirkite konkrečią laiko ribą informacijos paieškai – pavyzdžiui, 30 minučių. Laikykitės patikimų šaltinių – ne forumų ir komentarų sekcijų. Ir atminkite, kad internete žmonės daug dažniau rašo apie problemas nei apie normalias situacijas. Jei ieškote informacijos apie tam tikrą simptomą, rasite šimtus baisių istorijų, bet nerasite milijonų žmonių, kuriems tas pats simptomus buvo visiškai nekaltas.

Ir dar vienas dalykas – pripažinkite savo ribas. Jūs nesate gydytojas. Jūs negalite diagnozuoti savęs ar savo artimųjų pagal Google paiešką. Tai, ką galite padaryti, – būti informuotu pacientu, kuris užduoda protingus klausimus ir dalyvauja priimant sprendimus kartu su sveikatos priežiūros specialistais.

Kai kritinis mąstymas tampa gyvenimo būdu, o ne pareiga

Galiausiai noriu pasakyti štai ką: kritinis mąstymas apie sveikatos informaciją neturėtų būti sunkus darbas, kurį darote prieš norą. Tai turėtų tapti natūralia dalimi to, kaip jūs suvokiate pasaulį. Ne paranoja, ne cinizmas, bet sveika skeptiška nuostata – „įdomu, bet patikrinsiu”.

Mes gyvename laikais, kai informacijos prieiga yra beprecedentė, bet taip pat beprecedentis yra dezinformacijos kiekis ir jos sofistikuotumas. Nebegalime pasikliauti tuo, kad „jei tai išspausdinta, tai tiesa” ar „jei tai internete, kažkas tikrai tai patikrinęs”. Niekas už mus neatliks šio darbo. Atsakomybė už tai, kuo tikime ir kokius sprendimus priimame, yra mūsų pačių.

Bet tai nereiškia, kad turime tapti ekspertais visose srityse ar praleisti valandas tikrinant kiekvieną faktą. Tai reiškia išmokti atpažinti raudonas vėliavėles, žinoti, kur ieškoti patikimos informacijos, ir turėti drąsos pasakyti „nežinau” ar „man reikia daugiau informacijos”.

Ir galbūt svarbiausia – išmokti gyventi su neapibrėžtumu. Medicina nėra tikslusis mokslas. Dažnai nėra vieno teisingo atsakymo. Tyrimai prieštarauja vienas kitam. Rekomendacijos keičiasi. Tai normalu. Tai yra mokslo prigimtis – nuolatinis klausimas, tikrinimas, tobulinimas.

Vietoj to, kad ieškotume absoliučios tiesos ar stebuklingo sprendimo, galime išmokti priimti sprendimus remiantis geriausia turima informacija, pripažįstant, kad visada yra tam tikra rizika ir neapibrėžtumas. Galime išmokti būti lankstūs – keisti nuomonę, kai pasikeičia įrodymai. Ir galime išmokti būti nuolankūs – pripažinti, kad ne visada žinome geriausiai, net kai kalbama apie mūsų pačių kūnus.

Galiausiai, kritinis mąstymas apie sveikatos informaciją yra ne tik asmeninis įgūdis, bet ir socialinė atsakomybė. Kai dalijamės nepatikrinta informacija, kai platinami mitai, kai rekomenduojame nepagrįstus gydymo metodus, mes kenkiame ne tik sau, bet ir kitiems. Ypač pažeidžiamiems žmonėms – sergantiems, išsigandusiems, desperatiškiems, ieškantiems bet kokios vilties.

Taigi kitą kartą, kai pamatysite stebuklingą sveikatos naujieną, prieš paspausdami „dalintis”, sustokite. Paklausykite savęs: ar tai atrodo per gerai, kad būtų tiesa? Ar žinau, kas tai parašė ir kodėl? Ar galiu tai patvirtinti iš patikimų šaltinių? Ir jei atsakymas yra „ne”, tiesiog nepaspauskite to mygtuko. Kartais geriausias dalykas, kurį galime padaryti, yra nieko nepadaryti.