Kodėl taip sunku atskirti tiesą nuo melo

Gyvename keistais laikais. Informacijos – daugiau nei bet kada istorijoje, bet patikimos žinios tapo deficitine preke. Kiekvieną dieną mūsų telefonų ekranuose šmėžuoja šimtai antraščių, tūkstančiai nuomonių, milijonai komentarų. Ir kažkur tarp viso to chaoso turėtume rasti tiesą. Lengva pasakyti, sunkiau padaryti.

Problema ta, kad mūsų smegenys nesukurtos informaciniam amžiui. Jos puikiai veikė, kai reikėjo įvertinti, ar tas šlamštis krūmuose yra tigras, ar vėjas. Bet kai reikia atskirti gerai paruoštą dezinformaciją nuo tikros naujienos? Čia jau kitas reikalas. Mes esame biologiškai linkę tikėti tuo, kas patvirtina mūsų įsitikinimus, kas kelia emocijas, kas atrodo pažįstama. O manipuliatoriai tai puikiai žino.

Žiniasklaida – ar kalbame apie tradicines žiniasklaidos priemones, ar apie socialinę mediją – tapo mūšio lauku. Ne idėjų, o dėmesio. Ir šiame mūšyje tiesa dažnai tampa pirmąja auka. Kai kurių žiniasklaidos priemonių tikslas nėra jus informuoti, o jus įtraukti, supykdyti, priversti kliktelėti. Kuo labiau emocinga antraštė, tuo didesnė tikimybė, kad ją perskaitysite. Ir tuo mažesnė tikimybė, kad ji bus tiksli.

Antraščių alchemija: kaip jus verčia kliktelėti

Pažvelkime į tipines antraštes, kurias matote kiekvieną dieną. „ŠOKAS: politikas pasakė tai, ko niekas nesitikėjo!” arba „Mokslininkai įrodė tai, kas pakeis viską!” arba mano asmeninis favoritas: „Ko jums nepasakys apie…” Šios antraštės turi vieną bendrą bruožą – jos žada daugiau nei gali duoti.

Tai vadinama „clickbait” arba spąstų antrašte. Jos tikslas – ne informuoti, o sužadinti smalsumą iki tokio lygio, kad negalėtumėte atsispirti. Problema ta, kad straipsnis po tokia antrašte dažniausiai yra tuščias kaip būgnas. Tas „šokas” paprastai yra visiškai nuobodus pareiškimas, o „mokslininkai įrodė” reiškia, kad vienas tyrimas su dvidešimčia dalyvių parodė tam tikrą tendenciją, kurią dar reikia patvirtinti.

Bet yra ir subtilesnių būdų. Pavyzdžiui, selektyvus citavimas. Paimama viena frazė iš ilgo interviu, ištraukiama iš konteksto ir pateikiama taip, lyg tai būtų pagrindinė mintis. Arba klausimas antraštėje: „Ar politikas X priėmė kyšį?” Jei antraštė užduoda klausimą, atsakymas dažniausiai yra „ne”, bet pats klausimas jau pasėja abejonę.

Dar vienas triukas – emociškai įkrauti žodžiai. „Įsiuto”, „sunaikino”, „sugriovė”, „pašalino” – visi šie veiksmažodžiai sukuria įspūdį, kad įvyko kažkas dramatiško. Realybėje? Tiesiog kas nors nesutiko su kažkuo kitu. Bet „politikas išreiškė nesutikimą” neskamba taip įdomiai, tiesa?

Šaltinių žongliravimas ir faktų akrobatika

Patikimas straipsnis visada nurodo šaltinius. Bet čia prasideda kitas žaidimas. Ne visi šaltiniai sukurti vienodi, ir ne visada aiški, kas yra tas šaltinis.

Dažnai matysite frazes kaip „šaltiniai teigia”, „ekspertai sako”, „tyrimai rodo”. Kas tie šaltiniai? Kokie ekspertai? Kurie tyrimai? Jei straipsnyje nėra konkrečių nuorodų, tai turėtų kelti klausimų. Gali būti, kad tas „ekspertas” yra kažkieno pusbrolis su YouTube kanalu, o „tyrimai” – internetinė apklausa su šimtu respondentų.

Kitas klasikinis triukas – cituoti tikrus tyrimus, bet iškraipyti jų rezultatus. Pavyzdžiui, tyrimas gali rodyti koreliaciją tarp dviejų dalykų, bet straipsnis pateiks tai kaip priežastinį ryšį. Arba tyrimas gali turėti daugybę išlygų ir apribojimų, kuriuos autoriai patogiai praleido.

Ypač atsargūs turėtumėte būti su statistika. Skaičiai atrodo objektyvūs ir patikimi, bet jais galima manipuliuoti įvairiausiais būdais. Procentai be absoliučių skaičių, grafikų su iškraipytomis ašimis, palyginimas tarp nesulygimų dalykų – visa tai gali sukurti visiškai klaidingą įspūdį.

Ir dar vienas dalykas: anoniminis šaltiniai. Kartais jie yra teisėti – žurnalistai turi apsaugoti savo informatorius. Bet kai visas straipsnis paremtas tik anoniminiais šaltiniais, be jokių kitų įrodymų, tai turėtų kelti abejonių. Ypač jei tas straipsnis pateikia sensacingas kaltinimus.

Nuotraukos, vaizdo įrašai ir deepfake era

Anksčiau sakydavo: „nuotrauka neveria”. Na, tie laikai seniai praėjo. Dabar nuotraukos meluoja nuolat, ir vis geriau.

Paprasčiausias būdas – sena nuotrauka pateikiama kaip nauja. Pavyzdžiui, nuotrauka iš protestų prieš penkerius metus pateikiama kaip vakar įvykęs įvykis. Arba nuotrauka iš visai kitos šalies naudojama iliustruoti įvykį jūsų šalyje. Socialinėje medioje tai vyksta nuolat.

Dar yra selektyvus kadravimas. Nuotrauka gali parodyti agresyviai atrodantį protestuotoją, bet nepamatysite, kad jis tik reaguoja į policiją, kuri jį stumiasi. Arba pamatysite tuščią gatvę ir antraštę apie tai, kaip niekas neatėjo į mitingą – bet nuotrauka padaryta prieš dvi valandas iki renginio pradžios.

Su vaizdo įrašais situacija dar sudėtingesnė. Juos galima montuoti, greitinti, lėtinti, ištraukti iš konteksto. Trumpas klipas gali sukurti visiškai klaidingą įspūdį apie tai, kas iš tikrųjų įvyko. O dabar turime ir dirbtinio intelekto generuotus vaizdo įrašus – deepfakes. Technologija dar ne tobula, bet jau pakankamai gera, kad apgautų daugelį žmonių.

Kaip apsiginti? Pirma, naudokite atvirkštinę paiešką pagal paveikslėlį (Google Images ar TinEye). Antra, žiūrėkite į detales – deepfake vaizdo įrašuose dažnai būna keistų artefaktų apie akis, ausis ar foną. Trečia, ieškokite originalaus šaltinio. Jei visi dalijasi tuo pačiu vaizdo įrašu, bet niekas nenurodo, kur ir kada jis buvo nufilmuotas – tai įtartina.

Socialinės medijos: dezinformacijos greitkelis

Facebook, Twitter (ar kaip jis ten dabar vadinasi), TikTok, Instagram – visos šios platformos tapo pagrindine daugelio žmonių naujienų šaltiniu. Ir tai yra problema.

Socialinės medijos sukurtos ne tam, kad informuotų, o tam, kad įtrauktų. Algoritmai rodo jums turinį, kuris jums patiks, su kuriuo sutiksite, kuris jus supykdys – bet ne būtinai tą, kuris yra tiesa. Jei jūs tikite X, algoritmas rodys jums daugiau turinio, kuris patvirtina X, net jei X yra visiškas nesąmonė.

Tai sukuria tai, kas vadinama „filtro burbulu” arba „aido kamera”. Jūs matote tik tai, kas patvirtina jūsų įsitikinimus, ir niekada nesusidursite su skirtingomis nuomonėmis ar faktais, kurie prieštarautų jūsų pasaulėžiūrai. Laikui bėgant, jūsų įsitikinimai tampa vis radikalesni, nes niekada neturite priežasties jų suabejoti.

Dar blogiau – socialinėse medijose dezinformacija plinta greičiau nei tiesa. MIT tyrimas parodė, kad melagingas naujienos Twitter’yje pasiekia 1,500 žmonių šešis kartus greičiau nei tikros naujienos. Kodėl? Nes melas paprastai yra įdomesnis, šokiruojantis, emociškai įkrautas. Tiesa dažnai yra nuobodi.

Ir dar vienas aspektas – botai ir trolių fermos. Ne visi, su kuriais bendraujate internete, yra tikri žmonės. Kai kurios paskyros yra automatizuotos arba valdomos žmonių, kurių darbas – skleisti tam tikrą naratyvą. Jie kuria iliuziją, kad tam tikra nuomonė yra daug populiaresnė, nei iš tikrųjų yra.

Politinis šališkumas: kai žiniasklaida turi darbotvarkę

Objektyvios žiniasklaidos nėra. Visi žurnalistai, visi redaktoriai, visi leidėjai turi savo įsitikinimus, vertybes, politines pažiūras. Klausimas tik, ar jie tai pripažįsta ir bando būti sąžiningi, ar ne.

Kai kurios žiniasklaidos priemonės atvirai šališkos. Jos nepretenduoja į objektyvumą – jos turi aiškią politinę liniją ir visas naujienas pateikia per tą prizmę. Tai nėra būtinai blogai, jei jūs tai žinote ir atitinkamai filtruojate informaciją. Problema kyla, kai žiniasklaidos priemonė pretenduoja į objektyvumą, bet iš tikrųjų yra giliai šališka.

Kaip atpažinti šališkumą? Pirmiausia, žiūrėkite, kokias istorijas jie pasirenka pranešti, o kokias ignoruoja. Selektyvus pranešimas yra vienas galingiausių manipuliacijos įrankių. Jei žiniasklaidos priemonė nuolat praneša apie vienos politinės pusės skandalus, bet ignoruoja kitos – tai šališkumas.

Antra, žiūrėkite į kalbą. Ar tie patys veiksmai apibūdinami skirtingai, priklausomai nuo to, kas juos atlieka? Ar vienos pusės politikai „kovoja už teisingumą”, o kitos „kursto neapykantą”, nors daro panašius dalykus?

Trečia, žiūrėkite į ekspertų pasirinkimą. Ar kviečiami įvairių pažiūrų ekspertai, ar tik tie, kurie palaiko tam tikrą liniją? Ar duodama galimybė visoms pusėms pasisakyti, ar tik vienai?

Ir pagaliau – finansavimas. Kas valdo žiniasklaidos priemonę? Kas ją finansuoja? Milijardieriaus, kuris turi aiškius politinius tikslus, valdomas laikraštis vargu ar bus objektyvus. Vyriausybės finansuojama žiniasklaida turės tendenciją palaikyti vyriausybę. Tai ne teorijos – tai akivaizdūs interesų konfliktai.

Praktiniai įrankiai ir metodai patikrinimui

Gerai, užtenka problemų aprašymo. Ką galite realiai daryti, kad apsigintumėte nuo manipuliacijų ir dezinformacijos?

Pirma, diversifikuokite savo naujienų šaltinius. Neskaitykite tik vieno laikraščio ar nežiūrėkite tik vienos televizijos. Rinkitės šaltinius su skirtingomis perspektyvomis. Taip, tai reiškia, kad kartais turėsite skaityti nuomones, su kuriomis nesutinkate. Bet tai sveikas protinis pratimas.

Antra, mokykitės atpažinti patikimus šaltinius. Yra tam tikrų požymių: redakcijos skaidrumas (ar galite sužinoti, kas dirba redakcijoje?), klaidų taisymas (ar jie prisipažįsta ir taiso klaidas?), aiškus faktų ir nuomonių atskyrimas, šaltinių nurodymas, profesionalus žurnalistinis standartas.

Trečia, naudokite faktų tikrinimo svetaines. Yra daug organizacijų, kurios profesionaliai tikrina viešai skleidžiamas teiginius: Snopes, FactCheck.org, PolitiFact, Full Fact ir kitos. Lietuvoje veikia Delfi faktų tikrinimo skyrius ir „Melo detektorius”. Jei kažkas atrodo per daug gera ar per daug bloga, kad būtų tiesa – patikrinkite.

Ketvirta, sulėtinkite. Dauguma dezinformacijos veikia todėl, kad žmonės greitai reaguoja, nespėdami pagalvoti. Matote šokiruojančią antraštę? Nedalinkitės iš karto. Paskaitykite visą straipsnį. Patikrinkite šaltinius. Pagalvokite, ar tai masina prasmę. Tik tada nuspręskite, ar verta dalintis.

Penkta, mokykitės kritinio mąstymo įgūdžių. Užduokite klausimus: kas tai sako? Kodėl jie tai sako? Kokie jų interesai? Kokie įrodymai pateikiami? Ar yra alternatyvių paaiškinimų? Ar tai atitinka kitus žinomus faktus?

Šešta, būkite atsargūs su emocijomis. Jei kažkas jus labai supykdo, išgąsdina ar sužavi – sustokite. Stiprios emocijos yra signalas, kad galbūt jumis manipuliuojama. Manipuliatoriai naudoja emocijas, nes jos išjungia kritinį mąstymą.

Kai tiesa tampa reliatyvi: postmodernios dezinformacijos problema

Yra dar viena, subtilesnė problema. Kai kurie manipuliatoriai nesiekia įtikinti jus konkrečiu melu. Jie tiesiog nori, kad nustotumėte tikėti bet kuo. Jei niekas nėra tiesa, jei visi meluoja, jei nėra patikimų šaltinių – tada galite tikėti bet kuo. Arba nieku.

Tai vadinama „firehose of falsehood” strategija. Užlieti informacinę erdvę tokiu dideliu kiekiu prieštaringos informacijos, kad žmonės tiesiog pasiduoda bandydami išsiaiškinti, kas yra tiesa. Rusija šią taktiką naudoja jau dešimtmečius. Dabar ją perima ir kiti.

Rezultatas? Žmonės tampa cinikai. „Visi politikai meluoja”, „visai žiniasklaidai nerūpi tiesa”, „negalima niekuo tikėti”. Ir kai žmonės taip galvoja, jie tampa pažeidžiami dar labiau. Nes jei visi meluoja, kodėl netikėti tuo, kas atrodo patogu ar patvirtina jūsų įsitikinimus?

Tai yra pavojinga, nes demokratija negali funkcionuoti be bendros realybės. Jei negalime susitarti dėl pagrindinių faktų, kaip galime diskutuoti apie politiką? Jei pusė šalies gyvena vienoje realybėje, o kita pusė – kitoje, kaip galime rasti kompromisus?

Atsakymas nėra paprastas, bet jis prasideda nuo individualios atsakomybės. Kiekvienas iš mūsų turime stengtis būti informuoti, kritiškai mąstantys piliečiai. Tai nėra lengva, tai reikalauja pastangų. Bet alternatyva – gyventi iliuzijų pasaulyje, kur manipuliatoriai diktuoja, ką galvojame – yra daug blogesnė.

Kaip išlikti sveiko proto informacijos chaose

Taigi, grįžkime prie pradinio klausimo: kaip atskirti patikimas naujienas nuo dezinformacijos? Atsakymas, kaip turbūt jau supratote, nėra paprastas. Nėra vieno triuko ar metodo, kuris išspręstų visas problemas. Bet yra principai ir įgūdžiai, kurie padeda.

Svarbiausia – pripažinti, kad problema egzistuoja. Per daug žmonių mano, kad jie yra imunūs manipuliacijoms, kad jie visada gali atskirti tiesą nuo melo. Tai yra pavojinga pasitikėjimo savimi forma. Visi esame pažeidžiami, visi galime būti apgauti. Pripažinti tai – pirmas žingsnis link apsaugos.

Antra – investuokite laiko į kokybišką žiniasklaidą. Taip, dažnai tai reiškia mokėti už prenumeratas. Bet jei norite kokybės, turite už ją mokėti. Nemokama žiniasklaida dažnai reiškia, kad jūs esate produktas, ne klientas. Jūsų dėmesys parduodamas reklamuotojams, ir turinys optimizuojamas tam, ne tiesai.

Trečia – mokykitės. Kritinis mąstymas, medijų raštingumas, statistinis raštingumas – tai įgūdžiai, kurių galima išmokti. Yra kursų, knygų, išteklių. Tai verta investicijos, nes šie įgūdžiai pravers visą gyvenimą.

Ketvirta – kalbėkite su žmonėmis, kurie galvoja kitaip nei jūs. Ne internete, kur visi rėkia vienas ant kito, bet realiame gyvenime, su pagarba ir smalsumo. Tai padeda išeiti iš filtro burbulo ir suprasti, kad pasaulis yra sudėtingesnis, nei atrodo jūsų naujienų srautui.

Ir pagaliau – nepasiduokite cinizmui. Taip, yra daug dezinformacijos. Taip, kai kurie žmonės tyčia meluoja. Bet yra ir daug sąžiningų žurnalistų, kurie rizikuoja savo karjera ir kartais gyvybe, kad atskleistų tiesą. Yra faktų tikrintojai, tyrėjai, ekspertai, kurie nuoširdžiai stengiasi. Jūsų užduotis – juos rasti ir palaikyti.

Informacijos amžius yra ir palaiminimas, ir prakeikimas. Turime prieigą prie daugiau žinių nei bet kada istorijoje, bet kartu turime brautis per daugiau šiukšlių nei bet kada istorijoje. Nėra lengvų atsakymų, nėra tobulų sprendimų. Bet yra įrankiai, metodai ir principai, kurie padeda. Naudokite juos, dalinkitės jais, mokykite kitus. Nes informuota visuomenė yra vienintelė apsauga nuo manipuliacijų ir dezinformacijos. Ir tai prasideda nuo kiekvieno iš mūsų.