Mes išmokome nepasitikėti savimi

Yra kažkas keisto lietuviškoje kultūroje. Paklausk žmogaus, kodėl jis priėmė tą ar kitą sprendimą, ir dažniausiai išgirsi ilgą pagrindimų grandinę – skaičiai, faktai, kažkieno nuomonė, statistika. Bet ne: „tiesiog pajutau, kad taip reikia.” Tokį atsakymą čia priimtų kaip nerimtą. Kaip nesubrendusio žmogaus kalbas.

Psichologai tai vadina kultūriniu nepasitikėjimu intuicija. Ir Lietuva šiame kontekste nėra išimtis – ji yra pavyzdys.

Sovietinis palikimas, kurio nepastebime

Vilniaus universiteto psichologai jau seniai atkreipė dėmesį į tai, kad pokomunistinėse visuomenėse žmonės ypač linkę ieškoti išorinių autoritetų, kai reikia priimti sprendimus. Dešimtmečiai, kai asmeninė nuomonė galėjo kainuoti laisvę, paliko pėdsaką. Mes išmokome slėpti, ką jaučiame. Išmokome klausti „ką sako ekspertai”, o ne „ką sako mano vidus”.

Tai nėra silpnumas. Tai buvo išgyvenimo strategija. Problema ta, kad strategija užsikonservavo ir dabar veikia ten, kur ji ne tik nereikalinga – ji kenkia.

Intuicija nėra mistika

Čia svarbu sustoti ir išsklaidyti vieną didelį mitą. Intuicija – tai ne kažkoks šeštasis pojūtis ar horoskopų reikalas. Neurologai ją apibūdina paprastai: tai sukauptos patirties greitasis apdorojimas. Smegenys per sekundes įvertina tūkstančius kintamųjų, kurių sąmonė tiesiog nespėja apdoroti. Rezultatas – tas „jausmas”, kurį mes taip mėgstame atmesti.

Nobelio premijos laureatas Danielis Kahnemanas savo darbuose parodė, kad ekspertai – chirurgai, šachmatininkai, ugniagesiai – dažnai priima geriausius sprendimus būtent tada, kai veikia intuityviai. Ne todėl, kad nemąsto. O todėl, kad jų intuicija yra sukauptos patirties išdava.

Kada intuicija apgauna, o kada – ne

Žinoma, intuicija nėra tobula. Ji gali atspindėti išankstines nuostatas, baimes ar tiesiog blogą dieną. Psichologai pabrėžia vieną svarbų skirtumą: intuicija veikia patikimai ten, kur žmogus turi realios patirties. Jei visą gyvenimą dirbai su žmonėmis, tavo jausmas apie naują pažįstamą yra vertingas. Jei pirmą kartą investuoji į kriptovaliutą – ne tiek.

Problema ta, kad lietuviai dažnai daro atvirkščiai: nepasitiki intuicija ten, kur ji labiausiai pagrįsta – savo profesinėje srityje, santykiuose, kasdieniuose pasirinkimuose – ir seka „jausmu” ten, kur jo tikrai neturėtų.

Kai vidinis balsas tampa svetimas

Psichoterapeutai pasakoja apie vis dažnesnį reiškinį: žmonės ateina į kabinetą ir sako, kad nežino, ko nori. Ne dėl to, kad gyvenimas sudėtingas. O dėl to, kad per ilgai klausėsi kitų ir per mažai – savęs. Vidinis balsas tiesiog pritilo.

Jį galima atgaivinti. Tai reikalauja laiko ir, paradoksalu, – drąsos. Drąsos pasakyti sau: mano jausmas šioje situacijoje kažką reiškia. Jis nėra kliūtis racionaliam mąstymui – jis yra jo dalis.

Tai, ką verta pasiimti

Lietuviai nėra mažiau intuityvūs nei kiti. Jie tiesiog ilgiau mokėsi to nepripažinti. Ir tai galima keisti – ne per vieną dieną, bet per kasdienius mažus sprendimus, kai vietoj reflekso klausti „ką kiti manytų” sustoji ir paklausai savęs. Psichologai nesako, kad reikia mesti analizę ir gyventi vien jausmais. Jie sako ką kita: racionalus mąstymas ir intuicija nėra priešai. Jie yra komanda. Ir komanda dirba geriausiai, kai abu nariai turi balsą.