Kodėl dezinformacija tapo kasdienybe

Prisimenu, kaip prieš keletą metų skaičiau straipsnį apie tai, kad tam tikri maisto produktai gali išgydyti vėžį. Skamba puikiai, tiesa? Problema ta, kad tai buvo visiška nesąmonė, bet straipsnis atrodė labai įtikinamas – su nuotraukomis, citatais, net statistika. Tik vėliau supratau, kad patekau į dezinformacijos spąstus.

Šiandien dezinformacija internetinėje erdvėje plinta greičiau nei bet kada anksčiau. Socialiniai tinklai, naujienų portalai, tinklaraščiai – visur galime užtikti klaidinančią informaciją. Ir tai nėra atsitiktinumas. Kai kurie žmonės tyčia kuria melagingą turinį dėl finansinės naudos (reklamos pajamos), politinių tikslų ar tiesiog norėdami sukelti chaosą.

Bet štai kas įdomu – mes patys dažnai tampame šios dezinformacijos platintojais. Pamatėme sensacingą antraštę, paspaudėme „pasidalinti” ir jau prisidėjome prie problemos. Todėl svarbu ne tik atpažinti dezinformaciją, bet ir suprasti, kodėl mes taip lengvai ja patikime.

Antraštės, kurios turėtų jus įtarinti

Dezinformacijos kūrėjai puikiai žino, kaip patraukti dėmesį. Jie naudoja tam tikrus triukus, kuriuos galima išmokti atpažinti. Pirmiausia atkreipkite dėmesį į antraštes, kurios atrodo pernelyg sensacingos arba žadina stiprias emocijas.

Pavyzdžiui, antraštės su tokiais žodžiais kaip „ŠOKAS!”, „Tai slepia nuo tavęs!”, „Neįtikėtina tiesa!” ar „Tai turi pamatyti!” dažniausiai yra raudonos vėliavėlės. Taip pat įtartinos antraštės, kurios naudoja didžiąsias raides, daug šauktuką ar klaustuką. Rimti naujienų portalai tokių metodų vengia.

Dar vienas požymis – antraštė, kuri žada viską paaiškinti vienu sakiniu arba pateikti „galutinę tiesą”. Tikrovė paprastai yra sudėtingesnė, o rimti žurnalistai vengia kategoriškai skambančių teiginių. Jei antraštė sako „Mokslininkai galutinai įrodė…” arba „Visi ekspertai sutinka…”, tai greičiausiai perdėjimas ar net melas.

Praktinis patarimas: prieš paspausdami ant antraštės, sustokite sekundei ir pagalvokite – ar ši antraštė nėra sukurta tiesiog tam, kad sukeltų jūsų pyktį, baimę ar susidomėjimą? Jei taip, būkite atsargūs.

Šaltinio patikimumo tikrinimas

Vienas paprasčiausių būdų apsisaugoti nuo dezinformacijos – išmokti vertinti šaltinį. Ne visi naujienų portalai yra vienodai patikimi, ir tai visiškai normalu. Bet kaip atskirti grūdus nuo pelų?

Pirmiausia pažiūrėkite į patį portalo pavadinimą ir adresą. Dezinformacijos skleidėjai kartais kuria puslapius, kurie atrodo panašūs į žinomus naujienų portalus. Pavyzdžiui, vietoj „delfi.lt” gali būti „delfi-naujienos.lt” arba kažkas panašaus. Smulkmena, bet svarbi.

Paskui peržvelkite portalo „Apie mus” skiltį. Rimti naujienų portalai visada nurodo, kas už jų stovi, kur yra jų redakcija, kaip su jais susisiekti. Jei tokios informacijos nėra arba ji labai miglota – tai blogas ženklas. Taip pat pasižiūrėkite, ar portalas turi aiškią redakcinę politiką ir etikos kodeksą.

Dar vienas svarbus aspektas – kiti straipsniai portale. Jei matote, kad dauguma straipsnių yra sensacingi, pilni klaidų ar akivaizdžiai šališki, tai turėtų kelti įtarimų. Patikimi portalai skelbia įvairių temų straipsnius, ne tik tuos, kurie generuoja paspaudimus.

Galite pasitikrinti portalo reputaciją internete. Įrašykite jo pavadinimą į paieškos sistemą kartu su žodžiais „patikimumas” ar „fake news”. Dažnai rasite kitų žmonių ar organizacijų vertinimus.

Autorystės ir šaltinių svarba

Kai skaitote straipsnį, visada ieškokite autoriaus vardo. Rimti žurnalistai nesirenka už savo darbų, o dezinformacijos kūrėjai dažnai lieka anonimiški arba naudoja pseudonimus. Jei straipsnyje nėra nurodytas autorius arba parašyta kažkas neapibrėžto tipo „Redakcija” ar „Mūsų korespondentas”, būkite atsargūs.

Radę autoriaus vardą, galite jį pagooglinti. Ar šis žmogus tikrai egzistuoja? Ar jis turi patirties toje srityje, apie kurią rašo? Ar galite rasti jo kitų straipsnių? Jei autorius rašo apie medicinos temas, bet niekada nėra studijavęs medicinos ir neturi jokios patirties šioje srityje, jo teiginiai turėtų būti vertinami skeptiškai.

Dar svarbiau – kokie šaltiniai cituojami straipsnyje. Rimtas žurnalistinis darbas visada remiasi konkrečiais šaltiniais: tyrimais, oficialiais dokumentais, ekspertų nuomonėmis. Jei straipsnis teigia „tyrimai rodo”, bet nenurodo, kokie tyrimai ir kas juos atliko, tai raudona vėliavėlė.

Būkite ypač atsargūs su straipsniais, kurie remiasi tik anoniminiais šaltiniais arba „liudytojų parodymais”. Nors kartais anonimiškumas yra būtinas (pavyzdžiui, saugant šaltinį), jei visas straipsnis paremtas tik nepatikrintais teiginiais, tai kelia klausimų.

Praktinis patarimas: jei straipsnyje pateikiama statistika ar cituojamas tyrimas, pabandykite patys rasti originalų šaltinį. Dažnai paaiškėja, kad duomenys buvo iškreipti arba paimti iš konteksto.

Nuotraukų ir vaizdo medžiagos apgaulės

Sakoma, kad nuotrauka verta tūkstančio žodžių, bet šiandien nuotrauka taip pat gali būti tūkstančio melų. Vaizdinė medžiaga yra vienas galingiausių dezinformacijos įrankių, nes mes natūraliai labiau pasitikime tuo, ką matome.

Yra keli dažni būdai, kaip nuotraukos naudojamos dezinformacijai. Pirma, senos nuotraukos gali būti pateikiamos kaip naujos. Pavyzdžiui, nuotrauka iš įvykio prieš penkerius metus gali būti naudojama iliustruoti šiandieninį įvykį. Antra, nuotraukos iš visai kito konteksto gali būti panaudotos su klaidinančiu aprašymu. Trečia, nuotraukos gali būti redaguotos ar netgi visiškai suklastotos naudojant kompiuterines programas.

Kaip apsisaugoti? Yra keli paprasti būdai. Galite naudoti atvirkštinę nuotraukų paiešką – įkelkite nuotrauką į Google Images ar TinEye ir pamatysite, kur dar ši nuotrauka buvo naudota. Tai padės nustatyti, ar nuotrauka tikrai nauja ir ar ji tikrai susijusi su straipsnyje aprašomu įvykiu.

Atkreipkite dėmesį į nuotraukos kokybę ir detales. Jei nuotrauka atrodo keistai, turi nenatūralių šešėlių, netiksliai suderintų spalvų ar kitų keistenybių, ji gali būti redaguota. Taip pat pagalvokite logiškai – ar ši nuotrauka tikrai galėjo būti padaryta aprašomoje situacijoje? Jei straipsnis teigia, kad tai slapta nuotrauka iš uždaros valdžios institucijos, kodėl ji tokios geros kokybės ir taip puikiai kadruota?

Su vaizdo įrašais dar sudėtingiau, nes juos klastoti tampa vis lengviau. Bet ir čia galite atkreipti dėmesį į keistenybes – netiksliai sinchronizuotą garsą, keistus judesius, nenatūralias veido išraiškas. „Deepfake” technologijos tobulėja, bet vis dar turi trūkumų, kuriuos atidus žiūrovas gali pastebėti.

Kritinis mąstymas ir emocinė reakcija

Viena didžiausių problemų su dezinformacija yra ta, kad ji puikiai žino, kaip manipuliuoti mūsų emocijomis. Kai jaučiame stiprią emocinę reakciją – pyktį, baimę, pasipiktinimą ar net džiaugsmą – mūsų kritinis mąstymas sumažėja. Mes tampame labiau linkę patikėti tuo, kas atitinka mūsų jausmus, net jei tai neatitinka faktų.

Štai kodėl dezinformacija dažnai sukasi apie emociškai įkrautas temas: politiką, religiją, sveikatą, vaikus. Šios temos natūraliai sukelia stiprias emocijas, todėl mes tampame pažeidžiamesni manipuliacijoms.

Kaip su tuo kovoti? Pirmiausia – atpažinti savo emocinę reakciją. Jei skaitydami straipsnį jaučiate, kaip jūsų viduje kyla stiprus jausmas, sustokite. Tai nereiškia, kad straipsnis neteisingas, bet tai reiškia, kad turite būti ypač atsargūs ir kritiškai vertinti informaciją.

Užduokite sau klausimus: kodėl šis straipsnis sukelia man tokį stiprų jausmą? Ar autorius tyčia bando manipuliuoti mano emocijomis? Ar aš norėčiau, kad ši informacija būtų tiesa (arba netiesa), ir ar tai daro įtaką tam, kaip ją vertinu?

Vienas naudingas triukas – pabandykite perskaityti straipsnį iš kito žmogaus perspektyvos. Kaip šį straipsnį vertintų žmogus su priešinga nuomone? Kokie argumentai galėtų būti pateikti prieš šiame straipsnyje teigiamus dalykus? Tai padeda išlaikyti objektyvumą.

Taip pat svarbu suprasti patvirtinimo šališkumą (confirmation bias). Mes natūraliai ieškome ir labiau pasitikime informacija, kuri patvirtina mūsų jau turimas nuomones. Dezinformacijos kūrėjai tai žino ir naudoja. Todėl būkite ypač skeptiški dėl informacijos, kuri „puikiai” atitinka jūsų įsitikinimus.

Faktų tikrinimo įrankiai ir metodai

Gera žinia ta, kad neturite vieno kovoti su dezinformacija. Yra daug organizacijų ir įrankių, kurie padeda tikrinti faktus ir atpažinti melagingą informaciją.

Tarptautiniu lygmeniu veikia tokie faktų tikrinimo portalai kaip Snopes, FactCheck.org, PolitiFact. Lietuvoje galite naudotis Delfi faktų tikrinimo skyriumi ar kitais panašiais projektais. Šie portalai tiria populiarius teiginius ir praneša, ar jie yra teisingi, klaidinantys ar visiškai melagingi.

Kai susiduriate su abejotina informacija, paprasčiausias būdas – įvesti pagrindinius straipsnio teiginius į paieškos sistemą kartu su žodžiais „fact check” ar „tiesa”. Dažnai rasite, kad kažkas jau yra patikrinęs šią informaciją.

Taip pat naudinga tikrinti informaciją keliuose šaltiniuose. Jei svarbus įvykis tikrai įvyko, apie jį praneš ne vienas, o daugelis patikimų naujienų portalų. Jei radote sensacingą informaciją tik viename mažai žinomame portale, o didieji žiniasklaidos kanalai apie tai nekalba, tai labai įtartina.

Moksliniams ar medicinos teiginiams tikrinti galite naudoti tokias duomenų bazes kaip PubMed, kur galite rasti tikrus mokslinius tyrimus. Jei straipsnis teigia, kad „mokslininkai įrodė”, bet jūs nerandate jokių mokslinių publikacijų šia tema, tai greičiausiai melas.

Dar vienas naudingas įrankis – Wikipedia. Nors ji pati savaime nėra galutinis tiesos šaltinis, jos straipsniai paprastai turi daug nuorodų į pirminius šaltinius, kuriuos galite patikrinti. Be to, kontroversiškomis temomis Wikipedia straipsniai dažnai turi įspėjimus apie galimus patikimumo klausimus.

Praktinis patarimas: sukurkite sau įpročio tikrinti bent kelis šaltinius prieš patikint informacija ar ja dalijantis. Tai užtrunka tik kelias minutes, bet gali apsaugoti jus nuo melagingos informacijos platinimo.

Kaip elgtis radus dezinformaciją

Gerai, tarkime, jau išmokote atpažinti dezinformaciją. Bet ką daryti, kai ją randate? Ar tiesiog ignoruoti, ar kažkaip reaguoti?

Pirmiausia – neplatinkite jos toliau. Tai atrodo akivaizdu, bet dažnai žmonės dalijasi klaidinga informacija su komentaru „žiūrėkite, kokią nesąmonę radau” ar „ar kas nors tiki šituo?”. Problema ta, kad daugelis žmonių mato tik patį turinį, o ne jūsų kritiką. Taigi net kritiškai dalijantis dezinformacija, prisidedate prie jos platinimo.

Jei matote, kad jūsų draugas ar šeimos narys socialiniuose tinkluose dalijasi dezinformacija, galite švelniai jiems apie tai pranešti. Bet būkite atsargūs su tuo, kaip tai darote. Žmonės dažnai užsisklendžia, kai jaučiasi puolami ar laikomi kvailais. Geriau pasakyti „Radau įdomų faktų tikrinimo straipsnį apie šią temą” nei „Tu dalijies nesąmonėmis”.

Kai kurie socialinių tinklų platformos leidžia pranešti apie klaidinančią informaciją. Naudokitės šiomis funkcijomis – jos padeda platformoms geriau kovoti su dezinformacija. Tiesa, nepiktnaudžiaukite jomis – praneškite tik apie tikrą dezinformaciją, ne tiesiog apie nuomones, su kuriomis nesutinkate.

Jei esate aktyvus socialinių tinklų vartotojas, galite tapti savotiška dezinformacijos „vakcina” savo bendruomenėje. Dalinkitės patikimais šaltiniais, faktų tikrinimo straipsniais, edukaciniu turiniu apie kritinį mąstymą. Tai padeda kurti aplinką, kurioje dezinformacija turi mažiau šansų įsigalėti.

Svarbu suprasti, kad kovoti su dezinformacija – tai ne vienkartinis veiksmas, o nuolatinis procesas. Dezinformacijos kūrėjai nuolat tobulina savo metodus, todėl ir mes turime nuolat mokytis ir būti budrūs.

Skaitmeninė higiena kaip gyvenimo būdas

Baigiant šį gidą, noriu pabrėžti, kad apsisaugojimas nuo dezinformacijos nėra kažkas, ką darai kartą ir užmiršti. Tai turėtų tapti dalimi jūsų kasdienės skaitmeninės higienos – kaip dantų valymasis ar rankų plovimas.

Pradėkite nuo mažų dalykų. Kiekvieną kartą, kai norite pasidalinti straipsniu, sustokite sekundei ir pagalvokite – ar tikrai žinau, kad tai tiesa? Ar patikrinau šaltinį? Ar nemanipuliuoja manimi emocijos? Šis paprastas įprotis gali drastiškai sumažinti jūsų dalyvavimą platinant dezinformaciją.

Įvairinkite savo informacijos šaltinius. Neskaityti tik vienų naujienų portalo ar nesekite tik vienų pažiūrų žmonių socialiniuose tinkluose. Informacinė burbulas yra viena priežasčių, kodėl dezinformacija taip lengvai plinta. Kai skaitote įvairius šaltinius, lengviau pastebėti, kada kažkas neatitinka platesnio konteksto.

Mokykite šių įgūdžių kitus, ypač vyresnius žmones ir vaikus. Vyresnė karta dažnai neturi skaitmeninės raštingumo įgūdžių, o jaunesni žmonės, nors ir užaugę su technologijomis, ne visada moka kritiškai vertinti informaciją. Kalbėkitės su šeima apie tai, ką matote internete, diskutuokite apie tai, kaip atskirti tiesą nuo melo.

Pripažinkite, kad kartais suklysite. Visi mes kartais patikime dezinformacija – tai žmogiška. Svarbu ne niekada nesuklysti, o mokytis iš klaidų ir būti pasiruošus pripažinti, kai buvome klaidingi. Jei pasidalinote kažkuo, kas pasirodė esant netiesa, drąsiai tai pripažinkite ir ištaisykite.

Galiausiai, nepamiršite, kad už dezinformacijos dažnai slypi realūs žmonės su realiais tikslais. Kartais tai tik noras užsidirbti pinigų iš reklamos, kartais – politinė propaganda, kartais – tiesiog noras sukelti chaosą. Suprasdami motyvus, geriau suprantate ir pačią problemą.

Informacinė erdvė, kurioje gyvename, yra sudėtinga ir nuolat kintanti. Bet turėdami tinkamus įrankius ir įgūdžius, galime joje orientuotis saugiai ir atsakingai. Kritinis mąstymas, šaltinių tikrinimas, emocinė savimonė – visa tai kartu sudaro jūsų apsauginį skydą nuo dezinformacijos. Ir atminkite – kiekvienas iš mūsų gali prisidėti prie sveikesnės informacinės aplinkos kūrimo.