Kodėl taip sunku atskirti tiesą nuo melo

Kiekvieną dieną mūsų smegenys apdoroja šimtus naujienų antraščių, socialinių tinklų įrašų ir vaizdo įrašų. Dalis jų – patikima informacija, kita dalis – pusiau tiesa, o dar kita – tyčinis melas. Problema ta, kad mūsų smegenys nėra evoliucionavusios skaitmeniniam amžiui. Jos puikiai atpažįsta pavojų miške, bet prastai vertina, ar ta sensacinga antraštė apie politiką yra tikra.

Manipuliacija žiniasklaidoje veikia ne todėl, kad žmonės kvailiai. Ji veikia todėl, kad naudoja mūsų psichologines silpnybes. Emociškai įkrautos istorijos įstringa atmintyje geriau nei sausas faktas. Informacija, patvirtinanti mūsų įsitikinimus, atrodo patikimesnė nei ta, kuri juos kvestionuoja. O greitis, kuriuo dalijamės informacija socialiniuose tinkluose, dažnai lenkia greitį, kuriuo galime ją patikrinti.

Dezinformacijos kūrėjai tai puikiai žino. Jie nenori, kad sustotumėte ir pagalvotumėte – jie nori, kad jaustumėte ir dalintumėtės. Pyktis, baimė, pasipiktinimas – šios emocijos yra jų geriausios sąjungininkės.

Antraštės, kurios šaukia per garsiai

Pirmasis raudonas vėliavėlės signalas – antraštė, kuri atrodo per gera, kad būtų tiesa. Arba per bloga. Arba per šokiruojanti. Jei antraštė jus priverčia nedelsiant kažką pajusti – įniršį, siaubą, ekstazę – sustokite. Tai tikrai ne atsitiktinumas.

Patikimi žiniasklaidos šaltiniai taip pat naudoja patrauklius pavadinimus, bet jie paprastai neperžengia tam tikros ribos. Jie netvirtina to, ko negali įrodyti straipsnyje. Jie nenaudoja DIDŽIŲJŲ RAIDŽIŲ kiekviename žodyje. Jie neprašo jūsų „NEDELSDAMI PASIDALINTI ŠIA INFORMACIJA”.

Pavyzdžiui, rimta naujienų agentūra parašys: „Tyrimas rodo galimą ryšį tarp X ir Y”. Dezinformacijos šaltinis parašys: „MOKSLININKAI ĮRODĖ: X SUKELIA Y! Slėpė nuo jūsų!” Matote skirtumą? Viena antraštė palieka erdvės niuansams, kita tvirtina absoliučią tiesą ir dar prideda sąmokslo teoriją.

Dar vienas triukas – klaidinančios antraštės, kurios technikoje nėra melas, bet sukuria klaidingą įspūdį. Straipsnis gali būti apie vieną žmogų, kuris patyrė šalutinį poveikį nuo vaisto, bet antraštė bus „Žmonės kenčia nuo populiaraus vaisto”. Techniškai tiesa – vienas žmogus yra daugiskaita „žmonių” – bet sąmoningai klaidinanti.

Šaltinių labirintas

Kai skaitote straipsnį, pabandykite atsakyti į paprastą klausimą: iš kur jie žino tai, ką teigia? Patikimi straipsniai nurodo konkrečius šaltinius. Ne „ekspertai sako” ar „tyrimai rodo”, bet „Vilniaus universiteto profesorius Jonas Jonaitis sako” arba „2023 metų tyrimas, paskelbtas Journal of Medicine, rodo”.

Dezinformacija dažnai remiasi miglotumo uždanga. „Daugelis žmonių sako”, „vis daugiau ekspertų pripažįsta”, „nepriklausomi tyrimai įrodė”. Kas tie žmonės? Kokie ekspertai? Kurie tyrimai? Jei straipsnis nenurodo, greičiausiai todėl, kad negali – nes šaltinių nėra arba jie nepatikimi.

Dar vienas įdomus triukas – šaltinių grandinė, kuri veda į niekur. Straipsnis nurodo kitą straipsnį, tas – dar vieną, o tas galiausiai grįžta atgal prie pirmojo arba veda į neegzistuojantį šaltinį. Tai kaip žaisti telefonų žaidimą su faktais – kiekvienas perdavimas iškraipo informaciją šiek tiek labiau.

Kai matote tvirtinimą, pagrįstą „tyrimu”, verta pasitikrinti kelis dalykus. Ar tyrimas tikrai egzistuoja? Ar jis paskelbtas pripažintame mokslo žurnale? Ar jį atliko patikima institucija? Ar jame dalyvavo pakankamai dalyvių, kad rezultatai būtų reikšmingi? Dažnai „tyrimas” pasirodo esąs internetinė apklausa su 50 respondentų arba visiškai išgalvotas.

Emocinis šantažas kaip metodas

Manipuliacija žiniasklaidoje retai apeloja į jūsų protą. Ji tiesiog eina prie jūsų emocijų. Ir tai veikia nuostabiai gerai, nes mes visi esame emocinės būtybės, nesvarbu, kaip labai norėtume būti racionalūs.

Baimė yra ypač galingas įrankis. Straipsniai apie grėsmes jūsų sveikatai, saugumui ar finansams verčia mus veikti impulsyviai. „Ši kasdienė maisto medžiaga gali jus žudyti” – tokia antraštė sukuria skubą sužinoti daugiau ir pasidalinti su artimaisiais. Niekas nenori būti tas, kuris neinformavo šeimos apie pavojų, net jei tas pavojus yra išgalvotas.

Pyktis taip pat puikiai veikia. Straipsniai, kurie parodo, kaip „jie” (kas bebūtų tie „jie”) jus apgaudinėja, išnaudoja ar negerbia, sukuria stiprų norą reaguoti. Socialiniuose tinkluose pykčio kupini įrašai plinta daug greičiau nei neutralūs ar pozityvūs.

Patikimi žiniasklaidos šaltiniai taip pat gali rašyti apie bauginančias ar piktinančias temas – tai jų darbas. Bet jie paprastai pateikia kontekstą, balansą ir perspektyvą. Jie nepasakoja tik pusės istorijos, kuri sukelia maksimalų emocinį atsaką. Jie nepalieka jūsų su baime ar pykčiu – jie duoda informacijos, kuri padeda suprasti situaciją.

Vizualiniai triukai ir jų galia

Nuotrauka verta tūkstančio žodžių, o klaidinanti nuotrauka gali būti verta milijono peržiūrų. Vaizdai apeina mūsų kritinį mąstymą ir eina tiesiai į emocijas. Matome nuotrauką – tikime, kad tai, ką matome, yra tiesa.

Bet nuotraukos gali būti manipuliuojamos daugybe būdų. Paprasčiausias – naudoti tikrą nuotrauką iš visiškai kito konteksto. Nuotrauka iš 2015 metų protestų Graikijoje gali būti panaudota iliustruojant 2024 metų įvykius Lietuvoje. Nuotrauka iš filmo scenos gali būti pateikta kaip tikras įvykis. Senas vaizdo įrašas gali būti pateiktas kaip naujas.

Tada yra tiesioginis manipuliavimas – Photoshop ir kitos priemonės. Žmonės gali būti pridėti ar pašalinti iš nuotraukų. Minios gali atrodyti didesnės ar mažesnės. Veido išraiškos gali būti pakeistos. O dabar, su dirbtinio intelekto pagalba, galima sukurti visiškai realistiškus vaizdus žmonių, kurie niekada neegzistavo, sakančių dalykus, kurių niekada nesakė.

Kaip apsiginti? Pirma, jei nuotrauka atrodo per tobula ar per šokiruojanti, ji greičiausiai tokia ir yra. Antra, galite naudoti atvirkštinę vaizdo paiešką (Google Images ar TinEye) – įkeliate nuotrauką ir matote, kur dar ji buvo naudota. Tai gali atskleisti, kad „nauja” nuotrauka iš tikrųjų yra sena arba iš visiškai kito konteksto.

Socialiniai tinklai kaip dezinformacijos greitkelis

Facebook, Twitter, TikTok ir kiti socialiniai tinklai pakeitė informacijos skleidimo taisykles. Anksčiau naujienos turėjo praeiti per redaktorius, faktų tikrintojus, teisinius patarėjus. Dabar bet kas gali paskelbti bet ką ir pasiekti milijonus žmonių per kelias valandas.

Socialinių tinklų algoritmai nevertina tiesos – jie vertina įsitraukimą. Jei įrašas sulauko daug komentarų, pasidalinimų ir reakcijų, algoritmas jį rodo daugiau žmonių. O kas sulauko daugiausiai įsitraukimo? Kontroversiškas, emociškai įkrautas, poliarizuojantis turinys. Kitaip tariant – tiksliai tas turinys, kuris dažniausiai yra klaidinantis ar manipuliatyvus.

Dar viena problema – echo kameros arba atgarsio rūmai. Socialiniai tinklai rodo jums turinį, panašų į tą, su kuriuo jau sąveikaujate. Jei skaitote ir dalinatės tam tikro tipo straipsniais, matysite vis daugiau panašių straipsnių. Tai sukuria iliuziją, kad „visi” sutinka su tam tikru požiūriu, nors iš tikrųjų jūs tiesiog matote filtruotą tikrovės versiją.

Burbulai taip pat reiškia, kad klaidinga informacija gali cirkuliuoti tam tikrose bendruomenėse beveik neužkliūdama už patikrinimo. Jei visi jūsų draugai dalijasi ta pačia istorija, ji pradeda atrodyti patikima, net jei yra visiškai klaidinga.

Praktinis patarimas: jei matote įdomią istoriją socialiniuose tinkluose, prieš dalindamiesi, paieškokite jos Google. Patikrinkite, ar apie tai rašo įvairūs patikimi šaltiniai. Jei istorija yra tikra ir svarbi, ją tikrai aprašys ne tik vienas šaltinis ar viena jūsų draugų grupė.

Kaip patikrinti faktus praktiškai

Faktų tikrinimas skamba kaip sudėtingas darbas, bet iš tikrųjų dauguma patikrinimų užtrunka vos kelias minutes. Štai keletas konkrečių žingsnių, kuriuos galite atlikti:

Pirmas žingsnis – patikrinkite domeną. Ar svetainė, kurioje skaitote straipsnį, yra žinoma? Ar jos URL atrodo teisėtai? Dezinformacijos svetainės dažnai naudoja vardus, panašius į tikrų naujienų svetainių vardus, bet su mažais skirtumais. Pvz., „bbc.com.co” nėra BBC.

Antras žingsnis – ieškokite „Apie mus” skyriaus. Patikimos naujienų organizacijos aiškiai nurodo, kas jos yra, kur jos yra, kaip su jomis susisiekti. Jei svetainė neturi tokios informacijos arba ji miglota, tai raudonas vėliavėlės signalas.

Trečias žingsnis – patikrinkite autorių. Ar straipsnio autorius yra tikras žmogus? Ar galite rasti informacijos apie jį? Ar jis rašė ir kitų straipsnių? Dezinformacijos svetainės dažnai naudoja išgalvotus autorius arba visai nenurodo autoriaus.

Ketvirtas žingsnis – ieškokite to paties įvykio aprašymų kituose šaltiniuose. Jei svarbus įvykis tikrai įvyko, apie jį rašys daugiau nei viena svetainė. Jei radote įdomią istoriją tik vienoje vietoje, būkite atsargūs.

Penktas žingsnis – naudokite faktų tikrinimo svetaines. Lietuvoje veikia Delfi Faktai ir 15min Tiesos detektorius. Tarptautiniu mastu yra Snopes, FactCheck.org, PolitiFact ir kiti. Šios svetainės tiria populiarius tvirtinimus ir nustato, ar jie teisingi.

Šeštas žingsnis – patikrinkite datą. Senos istorijos dažnai cirkuliuoja socialiniuose tinkluose kaip naujos. Įvykis, kuris įvyko prieš penkerius metus, gali būti pateikiamas kaip šviežia naujiena.

Ką daryti su tuo, ką sužinojote

Gerai, dabar žinote, kaip atpažinti manipuliacijas ir dezinformaciją. Bet kas toliau? Žinojimas yra tik pirmas žingsnis – svarbu, ką su juo darote.

Pirmiausia, sulėtinkite. Tai skamba paprastai, bet yra vienas efektyviausių būdų kovoti su dezinformacija. Prieš dalindamiesi kažkuo, sustokite ir pagalvokite. Ar tikrai žinote, kad tai tiesa? Ar patikrinote? Ar būtų gerai, jei pasirodytų, kad pasidalinote melu?

Antra, nebijokite pripažinti klaidų. Visi kartais patikime klaidinga informacija – tai žmogiška. Jei pasidalinote kažkuo, kas pasirodė esąs netiesa, paprasčiausiai paskelbkite pataisymą. „Atsiprašau, pasirodo, ši informacija buvo netiksli” – tokia žinutė rodo brandą ir atsakomybę.

Trečia, būkite švelnūs su kitais. Kai matote, kad kažkas dalijasi dezinformacija, jūsų pirmas impulsas gali būti juos pamokyti ar išjuokti. Bet tai paprastai tik įtvirtina jų poziciją. Geriau pasidalinkite patikima informacija švelniai ir be smerkimo. „Radau įdomų straipsnį apie tai, galbūt tau bus įdomu” veikia geriau nei „Tu kvaila, tai išgalvota!”

Ketvirta, mokykite kitus. Jei turite vaikų, jaunesnių brolių ar seserų, dalinkitės su jais šiomis žiniomis. Medijų raštingumas turėtų būti mokomas mokyklose, bet tuo tarpu galime mokyti vieni kitus. Parodykite jiems, kaip patikrinti šaltinį, kaip atpažinti manipuliatyvią antraštę, kaip naudoti faktų tikrinimo įrankius.

Penkta, palaikykite kokybišką žurnalistiką. Jei norite, kad egzistuotų patikimi naujienų šaltiniai, juos reikia palaikyti. Tai gali reikšti prenumeratos, mažų aukų ar tiesiog reguliaraus skaitymo ir dalijimosi jų turiniu. Kokybiška žurnalistika kainuoja pinigų – tyrimai, faktų tikrinimas, profesionalūs žurnalistai neateina nemokamai.

Šešta, diversifikuokite savo informacijos šaltinius. Neskaitykite tik vieno laikraščio ar nežiūrėkite tik vieno naujienų kanalo. Skaitykite įvairius šaltinius su skirtingomis perspektyvomis. Tai padeda išvengti burbulo ir suprasti, kad dauguma klausimų yra sudėtingesni, nei atrodo.

Galiausiai, pripažinkite, kad absoliuti tikrovė dažnai yra neįmanoma. Daugelis klausimų neturi paprastų atsakymų. Patikimi šaltiniai pripažins neapibrėžtumą ir sudėtingumą, o ne apsimes, kad turi visas atsakymus. Gebėjimas toleruoti neapibrėžtumą – tai brandos ir kritinio mąstymo ženklas.

Informacijos amžiuje gyvename su nuolatiniu triukšmu – signalų ir šiukšlių mišiniu. Išmokti atskirti vieną nuo kito nėra vienkartiniu įgūdžiu, kurį įgyvendate ir užmirštate. Tai nuolatinė praktika, kasdienė budrumas, nuolatinis mokymasis. Bet tai verta pastangų, nes gebėjimas atskirti tiesą nuo melo yra viena svarbiausių demokratijos ir asmeninės laisvės sąlygų.