Kai „stiprybė” tampa našta

Lietuva jau kelerius metus iš eilės pirmauja savižudybių statistikose Europos Sąjungoje. Tai ne abstraktus skaičius – tai kaimynai, kolegos, kartais šeimos nariai. Ir vis dėlto pokalbis apie psichologinę pagalbą daugelyje lietuviškų šeimų vis dar prasideda ir baigiasi tuo pačiu sakiniu: „Susitvarkysi pats.”

Kodėl taip yra? Atsakymas nėra paprastas, bet jis tikrai egzistuoja – ir jis glūdi ne žmonių tingume ar kvailume, o kažkur giliau: kultūroje, istorijoje ir tame neišsakytame įsitikinime, kad jausmai – tai silpnybė, kurią reikia slėpti, o ne spręsti.

Mitai, kurie gyvi iki šiol

Vienas labiausiai paplitusių mitų – kad pas psichologą eina tik tie, kurie „tikrai blogai”. Tarsi reikėtų užsitarnauti teisę gauti pagalbą, pasiekus tam tikrą dugną. Dėl to žmonės laukia. Laukia ilgai. O kai pagaliau ateina, problema jau būna įleidusi šaknis gerokai giliau.

Kitas mitas – kad psichologas „išpasakos” tavo problemas kitiems. Konfidencialumas yra vienas pagrindinių profesinės etikos principų, tačiau šis nerimas, ypač mažesniuose miestuose, kur visi pažįsta visus, yra suprantamas. Jis realus. Bet jis nėra priežastis atsisakyti pagalbos – jis yra priežastis ieškoti tinkamo specialisto.

Trečias – ir galbūt pats klastingiausias – mitas yra tas, kad psichologas „tik klausinėja” ir nieko konkrečiai nepadaro. Šis stereotipas kyla iš senų sovietinių psichiatrijos vaizdinių, kur žmogus gulėjo ant sofos ir kalbėjo į lubas. Šiuolaikinė psichoterapija atrodo visiškai kitaip, tačiau tas vaizdas vis dar gyvas.

Pinigai – tikra kliūtis, ne pasiteisinimas

Čia reikia būti sąžiningais: psichologinė pagalba Lietuvoje tikrai nėra pigi. Vieno seanso kaina privačioje klinikoje svyruoja nuo 50 iki 100 eurų ir daugiau. Reguliarios sesijos per mėnesį gali kainuoti tiek, kiek komunaliniai mokesčiai. Tai nėra smulkmena.

Valstybinė sistema teoriškai turėtų padėti, tačiau praktika dažnai atrodo taip: eilė pas psichologą poliklinikoje – kelios savaitės, kartais mėnesiai. Psichiatrų trūkumas – kritiškas. Krizių intervencijos paslaugos – nepakankamai žinomos ir finansuojamos.

Taigi kai žmogus sako, kad negali sau leisti psichologo, tai ne visada yra pasiteisinimas. Kartais tai tiesiog tiesa. Ir sistema, kuri to nepripažįsta, negali tikėtis pokyčių.

Vyrai – atskira istorija

Statistika rodo, kad vyrai Lietuvoje kreipiasi į psichologus žymiai rečiau nei moterys. Ir tuo pačiu vyrai sudaro didžiąją dalį savižudybių aukų. Šis ryšys nėra atsitiktinis.

Lietuviškas vyriškumo modelis – tylus, atkaklus, neprisipažįstantis silpnybių – yra giliai įsišaknijęs. „Vyras turi išspręsti problemas, o ne apie jas kalbėti” – tai ne tik frazė, tai auklėjimo sistema, perduodama iš kartos į kartą. Ir ji žudo – ne metaforiškai, o tiesiogine prasme.

Kai stigma yra brangesnė už seansą

Galiausiai – stigma. Ji veikia subtiliai. Tai ne visada atviras pasmerkimas. Dažniau tai yra tylus sprendimas niekam nesakyti, kad eini pas psichologą. Tai baimė, kad darbdavys sužinos ir padarys išvadas. Tai nerimas, ką pasakys mama.

Ir čia yra paradoksas: kuo mažiau kalbame apie psichologinę pagalbą, tuo labiau ji lieka tabu. Kuo labiau ji lieka tabu, tuo mažiau žmonių kreipiasi. Ratas užsidaro.

Pokyčiai vyksta – lėtai, bet vyksta. Jaunesnė karta kalba apie psichinę sveikatą atviriau. Socialiniai tinklai, kad ir su visais trūkumais, normalizavo šias temas. Kai kurios įmonės pradėjo siūlyti psichologinę pagalbą darbuotojams kaip naudą. Tai žingsniai. Maži, bet realūs.

Kur ta riba tarp kultūros ir savęs žalojimo

Gerbti kultūrą – gerai. Bet kai kultūrinė norma tampa kliūtimi ieškoti pagalbos, kai ji verčia žmones kentėti tyloje, kai ji prisideda prie to, kad Lietuva kasmet netenka šimtų žmonių – tada verta klausti: ar mes tikrai norime šią normą saugoti?

Stiprybė nėra tylėjimas. Stiprybė yra sugebėjimas pripažinti, kad reikia pagalbos, ir jos ieškoti. Tai sunkiau, nei atrodo. Ir tai tikrai verta daugiau nei bet koks mitas apie stoišką lietuvišką charakterį, kurį mes taip mielai sau pasakojame.