Kodėl šiandien taip sunku atskirti tiesą nuo melo?

Prisipažinsiu atvirai – kartais naršydama internetą jaučiuosi tarsi būčiau atsidūrusi milžiniškame turguje, kur visi šaukia vienu metu, siūlydami savo „tiesą”. Vienas sako, kad kavos gėrimas pratęsia gyvenimą, kitas – kad tai lėtas nuodas. Trečias tvirtina, kad mėnulio fazės veikia mūsų nuotaiką, o ketvirtas tai vadina absurdu. Ir štai tu stovi su telefonu rankoje, nežinodamas, kuo tikėti.

Problema ta, kad informacijos kiekis internetinėje erdvėje auga eksponentiškai. Kiekvieną minutę pasaulyje įkeliama apie 500 valandų vaizdo medžiagos į YouTube, siunčiama milijonai el. laiškų, dalijamasi dešimtimis tūkstančių straipsnių socialiniuose tinkluose. Tai neįtikėtina! Bet kartu ir bauginanti, nes tarp šios informacijos lavinos slypi dezinformacija, pustiesos, manipuliacijos ir tiesiog klaidos.

Dar blogiau – mūsų smegenys nėra evoliucionavusios tokiam informacijos srautui apdoroti. Jos vis dar veikia pagal senus principus: greičiau patikėk tuo, kas atrodo įtikinančiai, kas atitinka tavo įsitikinimus, kas sukelia stiprias emocijas. O šiuolaikiniai informacijos platintojai puikiai žino, kaip šiuos principus išnaudoti.

Pirmieji žingsniai: sustok ir įvertink šaltinį

Kai pirmą kartą susiduri su kokia nors žinia, kuri atrodo įdomi ar svarbiu, pirmas instinktas dažnai būna ja pasidalinti. Bet sustok! Tai pats svarbiausias momentas. Duok sau bent minutę laiko kritiškai pažvelgti į tai, ką skaitai.

Pirmiausiai pažiūrėk, kas yra informacijos šaltinis. Ar tai žinomas naujienų portalas? Ar tai kažkoks svetainės adresas, kurio niekada nesi matęs? Patikrink domeną – kartais sukuriami svetainių kloniniai, kurie atrodo beveik taip pat kaip tikri naujienų portalai, tik su viena raide skirtumu adrese. Pavyzdžiui, vietoj „delfi.lt” gali būti „delfii.lt” ar panašiai.

Paskui pažvelk į autorius. Ar straipsnyje nurodytas žmogus, kuris jį parašė? Ar galima rasti informacijos apie šį asmenį? Ar jis turi patirties toje srityje, apie kurią rašo? Jei straipsnis apie medicininius dalykus parašytas asmens, kuris yra, pavyzdžiui, automechanikų, tai turėtų sukelti abejonių. Nors, žinoma, ir automechanikas gali būti teisus, bet tikimybė mažesnė nei medicininio išsilavinimo turinčio specialisto.

Dar vienas svarbus dalykas – svetainės „Apie mus” skyrius. Jei tokio nėra arba jis labai miglotai aprašo, kas stovi už svetainės, tai rimtas raudonas signalas. Patikimi šaltiniai visuomet aiškiai nurodo, kas jie yra, kokia jų misija, kaip su jais susisiekti.

Emocijų spąstai ir kaip jų išvengti

Žinai, kas labiausiai plinta socialiniuose tinkluose? Ne objektyvios, gerai ištirti faktai. Plinta tai, kas sukelia stiprias emocijas – pyktį, baimę, pasipiktinimą, netgi pernelyg didelį džiaugsmą ar viltį. Tai veikia kaip virusas – emociškai įkrauta žinutė keliauja daug greičiau nei nuobodi statistika.

Manipuliatoriai tai puikiai žino. Todėl dezinformacijos kampanijos dažnai naudoja šokiruojančius antraštes, dramatiškus teiginius, kraštutinumus. „Mokslininkai šokiruoti: vandens gėrimas gali būti mirtinas!” – toks antraštė priverstų daugelį spustelėti, nors iš tikrųjų straipsnis galbūt kalba apie tai, kad per didelis vandens kiekis per trumpą laiką gali sukelti hiponatriemiją (kas yra tiesa, bet labai reta situacija).

Kai jauti, kad skaitytas tekstas kelia stiprią emocinę reakciją, tai signalizuoja, kad reikia būti ypač budriam. Sustok ir paklausk savęs: kodėl aš taip stipriai reaguoju? Ar šis tekstas tyčia bando manipuliuoti mano jausmais? Ar jis pateikia subalansuotą informaciją, ar tik vieną pusę?

Vienas puikus būdas apsisaugoti nuo emocinio manipuliavimo – perskaityti tą pačią informaciją keliuose skirtinguose šaltiniuose. Jei visi rimti naujienų portalai praneša apie įvykį panašiai, o vienas šaltinis jį pateikia kaip apokalipsę ar stebuklą, greičiausiai tas vienas šaltinis perdeda ar meluoja.

Faktų tikrinimo įrankiai ir metodai

Gera žinia ta, kad nebereikia būti profesionaliu žurnalistu ar tyrėju, kad galėtum patikrinti informaciją. Šiandien turime daugybę nemokamų įrankių, kurie padeda atskirti tiesą nuo melo.

Atvirkštinė vaizdo paieška – tai vienas galingiausių įrankių. Jei matai nuotrauką ar vaizdo įrašą, kuris atrodo įtartinas, gali įkelti jį į Google Images ar TinEye paieškos sistemas. Jos parodys, kur dar internete pasirodo šis vaizdas. Dažnai paaiškėja, kad „šiandien nufotografuotas” įvykis iš tikrųjų įvyko prieš penkerius metus visai kitoje šalyje, o nuotrauka tiesiog panaudota iš naujo su nauja istorija.

Faktų tikrinimo svetainės – tai tikri lobiai. Lietuvoje veikia „Delfi” faktų tikrinimo skyrius, tarptautiniu mastu – Snopes.com, FactCheck.org, PolitiFact.com ir daugelis kitų. Šios svetainės profesionaliai tiria populiarias žinias ir atskleidžia, kas tiesa, o kas melas. Prieš pasidalindamas kažkuo sensacingu, tiesiog įvesk pagrindinius raktažodžius į šias svetaines – dažnai paaiškės, kad tai jau seniai paneigtas mitas.

Patikrink datą – tai paprasta, bet dažnai pamirštama. Kartais senos naujienos iškyla iš naujo ir žmonės jomis dalijasi tarsi jos būtų šviežios. Pandemijos metu tai buvo ypač aktualu – straipsniai iš 2020-ųjų pradžios cirkuliavo 2021-aisiais, nors informacija jau buvo pasenusi.

Dar vienas puikus metodas – pažiūrėti, ar straipsnyje yra nuorodos į pirminius šaltinius. Jei tekstas teigia „mokslininkai įrodė”, bet nėra jokios nuorodos į tyrimą ar bent jau į mokslinę instituciją, tai įtartina. Patikimi straipsniai visuomet nurodo šaltinius, kad skaitytojas galėtų pats pasitikrinti.

Socialinių tinklų ypatumai ir pavojai

Facebook, Instagram, TikTok, Twitter – šios platformos tapo pagrindiniais daugelio žmonių naujienų šaltiniais. Ir tai didžiulė problema, nes socialiniai tinklai nėra sukurti informuoti, jie sukurti įtraukti ir laikyti tave platformoje kuo ilgiau.

Algoritmai, kurie sprendžia, ką matai savo srautėlyje, nesirūpina tiesos ar objektyvumo. Jie rūpinasi tuo, ar tu spustelėsi, komentuosi, dalinsies. O kas sukelia tokį elgesį? Teisingai – emocijos, kontroversijos, šokiruojantis turinys.

Be to, socialiniuose tinkluose veikia patvirtinimo šališkumo efektas. Algoritmai greitai išmoksta, kokio tipo turinys tau patinka, ir rodo vis daugiau panašaus. Jei kartą paspaudei „patinka” ant straipsnio apie, tarkime, vakcinų žalą, algoritmas pradės tau rodyti vis daugiau tokio turinio. Po kurio laiko tavo informacijos burbulas bus pilnas panašių nuomonių, ir tau atrodys, kad „visi taip mano”, nors iš tikrųjų tai tik tavo filtruota realybė.

Kaip su tuo kovoti? Sąmoningai diversifikuok savo informacijos šaltinius. Sek žmones ir puslapius, kurie mąsto kitaip nei tu. Skaityk įvairių politinių pažiūrų leidinius. Nepasitenk tik tuo, ką algoritmas tau pasiūlo – aktyviai ieškok skirtingų perspektyvų.

Ir labai svarbu – nebūk impulsyvus dalintis. Tai, kad kažkas pasidalino įrašu tavo draugų rate, nereiškia, kad jis tikras. Net jei tai pasidalino žmogus, kurį gerbi. Visi kartais klysta, visi kartais būname apgauti. Prieš paspausdamas „pasidalinti”, paskirkite bent minutę patikrinimui.

Mokslinis raštingumas kaip apsauga

Viena didžiausių problemų šiuolaikinėje informacinėje erdvėje – žemas mokslinis raštingumas. Daugelis žmonių nesupranta, kaip veikia mokslas, kaip atliekami tyrimai, ką reiškia statistinis reikšmingumas. Tai daro juos pažeidžiamus pseudomokslinei propagandai.

Štai keletas pagrindinių dalykų, kuriuos turėtum žinoti apie mokslinius teiginius:

Vienas tyrimas – dar ne įrodymas. Mokslas veikia per replikaciją. Jei vienas tyrimas kažką rado, tai įdomu, bet ne galutinis įrodymas. Reikia, kad kiti mokslininkai pakartotų tyrimą ir gautų panašius rezultatus. Todėl kai matai antraštę „naujas tyrimas įrodė”, būk skeptiškas – galbūt tai tik preliminarūs rezultatai.

Koreliacija nėra priežastingumas. Tai viena dažniausių klaidų. Jei tyrimas rado, kad žmonės, kurie valgo daug šokolado, dažniau laimi Nobelio premijas (tikras tyrimas, beje!), tai nereiškia, kad šokoladas padaro protingesnį. Gali būti šimtas kitų paaiškinimų – turtingesnės šalys ir valgo daugiau šokolado, ir turi geresnes mokslo sistemas.

Dydis svarbu. Tyrimas su 20 dalyvių yra daug mažiau patikimas nei tyrimas su 2000 dalyvių. Maža imtis reiškia didesnę klaidų tikimybę. Todėl kai skaitai apie tyrimą, pažiūrėk, kiek žmonių jame dalyvavo.

Kas finansavo tyrimą? Jei cukraus pramonės finansuotas tyrimas teigia, kad cukrus nekenksmingas, būk labai skeptiškas. Finansavimo šaltinis gali turėti įtakos rezultatams – ne būtinai per tiesioginę manipuliaciją, bet per subtilesnę šališkumo įtaką.

Kritinio mąstymo įgūdžių lavinimas

Kritinis mąstymas – tai ne įgimtas talentas, tai įgūdis, kurį galima lavinti. Ir kaip bet kurį įgūdį, jį reikia praktikuoti.

Vienas puikių pratimų – vaidinti advokato velnio. Kai skaitai straipsnį, su kuriuo visiškai sutinki, tyčia pabandyk sugalvoti argumentų prieš. Kokie galėtų būti kontrargumentai? Kokios silpnos vietos tame samprotavime? Tai padeda išvengti patvirtinimo šališkumo ir plečia perspektyvą.

Kitas naudingas metodas – klausti „kodėl?” penkis kartus. Tai japonų verslo praktikoje naudojama technika problemoms spręsti, bet puikiai tinka ir informacijos vertinimui. Kai kas nors teigia faktą, klausk kodėl. Gauk atsakymą ir vėl klausk kodėl. Po penkių „kodėl” dažnai paaiškėja, kad pradinis teiginys neturi tvirto pagrindo.

Mokykis atpažinti loginius klaidingus samprotavimus. Yra dešimtys tipinių logikos klaidų, kurias manipuliatoriai naudoja: ad hominem (puolimas asmeniškai vietoj argumentų), klaidinga dilema (pateikimas tik dviejų variantų, nors yra daugiau), apeliacijos į autoritetą (kai kažkas garsus pasisako ne savo srities klausimu) ir t.t. Kai išmoksti juos atpažinti, pradedi matyti manipuliacijas visur.

Ir labai svarbu – pripažink, kai nežinai. Viena didžiausių problemų šiandien – žmonės jaučiasi privalą turėti nuomonę apie viską. Bet tai normalu nežinoti. Tai normalu sakyti „nežinau, reikia pasitikrinti”. Tai normalu keisti nuomonę, kai gauni naujų įrodymų. Tai ne silpnybė, tai protingumo ženklas.

Kai tiesa tampa asmenine – kaip kalbėti su kitaip mąstančiais

Vienas sunkiausių dalykų šiuolaikinėje informacinėje erdvėje – kaip bendrauti su žmonėmis, kurie tiki dezinformacija. Galbūt tai tavo artimas draugas, šeimos narys ar kolega. Kaip reaguoti, kai jie dalijasi akivaizdžiai klaidinga informacija?

Pirma ir svarbiausia – nepuok asmeniškai. Kai sakai „tu kvailas, jei tuo tiki”, žmogus užsidarys ir dar labiau įsitvirtins savo įsitikinimuose. Vietoj to, parodyk smalsumą: „Įdomu, kur tai skaitei? Gal galėtum pasidalinti šaltiniu?” Tai neagresyvus būdas pradėti pokalbį.

Užduok atvirus klausimus. Vietoj to, kad tiesiog paneigti, klausk: „Kaip manai, kodėl pagrindiniai naujienų portalai apie tai nepraneša?” arba „Ar yra kokių nors įrodymų, kurie galėtų paneigti šią teoriją?” Tai skatina žmogų pačiam kritiškai pamąstyti.

Kartais verta pripažinti bendrus taškus. Jei kas nors tiki sąmokslo teorija apie farmacijos kompanijas, gali sutikti, kad taip, farmacijos kompanijos tikrai siekia pelno ir kartais elgiasi neetiškai. Bet tai nereiškia, kad visos vakcinos yra sąmokslas. Pripažindamas dalį jų rūpesčių kaip pagrįstų, sukuri tiltą tolesniam pokalbiui.

Ir svarbu suprasti, kad vieną pokalbį retai kas nors pakeis nuomonę. Žmonės keičia įsitikinimus pamažu, per laiką, kai surenka pakankamai abejonių ir alternatyvių perspektyvų. Tavo tikslas ne laimėti ginčą, o pasėti abejonės sėklą, kuri galbūt vėliau sudygs.

Kelionė be pabaigos: nuolatinis budėjimas informacijos džiunglėse

Norėčiau pasakyti, kad yra koks nors galutinis sprendimas, viena formulė, kuri leis tau visada atpažinti tiesą. Bet tokios nėra. Informacijos kraštovaizdis nuolat keičiasi – atsiranda naujos manipuliavimo technikos, nauji įrankiai, nauji iššūkiai.

Dirbtinis intelektas jau dabar gali kurti įtikinamą tekstą, vaizdo ir garso medžiagą („deepfakes”), kuriuos vis sunkiau atskirti nuo tikrų. Socialinių tinklų algoritmai tampa vis sudėtingesni. Dezinformacijos kampanijos – vis rafinuotesnės.

Bet tai nereiškia, kad turėtume pasiduoti. Priešingai – tai reiškia, kad kritinis mąstymas tampa vis svarbesniu įgūdžiu, beveik tokiu pat būtinu kaip skaitymas ar rašymas. Ir kaip skaityti išmokstame ne per vieną dieną, taip ir kritinio mąstymo įgūdžiai tobulėja per praktiką.

Pradėk nuo mažų žingsnių. Šiandien prieš pasidalindamas kažkuo socialiniuose tinkluose, paskirkite minutę patikrinimui. Rytoj pabandyk perskaityti apie tą pačią naujieną dviejuose skirtinguose šaltiniuose. Poryt užduok sau klausimą, kodėl tiki tuo, kuo tiki.

Su laiku tai taps įpročiu. Pradėsi automatiškai pastebėti raudonas vėliavėles – perdėtus antraštes, trūkstamus šaltinius, emocines manipuliacijas. Tavo „nesąmonių detektorius” taps jautresnis.

Ir svarbiausia – dalinkis šiomis žiniomis. Kai matai, kad kas nors tavo artimųjų rate dalijasi dezinformacija, švelniai padėk jam pamatyti kitą perspektyvą. Kai mokai vaikus ar jaunesnius brolius/seseris, įtrauk kritinio mąstymo pamokas. Kuo daugiau žmonių taps atsparesnių manipuliacijoms, tuo sveikesnė bus mūsų bendra informacinė erdvė.

Taip, kartais pavargsti nuo nuolatinio budrumo. Kartais norisi tiesiog patikėti tuo, ką skaitai, neužduodant klausimų. Bet prisimink – kiekvienas kartas, kai sustoji ir kritiškai pamąstai, tai investicija į tavo paties protinę laisvę. Niekas negali manipuliuoti žmogumi, kuris moka mąstyti savarankiškai.

Informacijos amžius yra ir galimybių, ir pavojų laikas. Mes turime prieigą prie neįtikėtino žinių kiekio, bet kartu ir prie neįtikėtino dezinformacijos kiekio. Kuris iš jų dominuos tavo gyvenime, priklauso nuo tavo pasirinkimo – būti pasyviu informacijos vartotoju ar aktyviu, kritiškai mąstančiu piliečiu. Aš tikiu, kad pasirinkai antrąjį kelią. Ir tai jau pusė pergalės.