Kai ekranas tampa veidrodžiu

Prisimenu, kaip pirmą kartą žiūrėjau „Dar vienas gyvenimas” – tą sceną, kur pagrindinė veikėja sužino diagnozę. Salėje buvo tylu, bet galėjai girdėti, kaip žmonės sulaiko kvėpavimą. Ir aš pagalvojau: kodėl tai taip stipriai veikia? Juk mes žinome, kad tai fikcija. Aktoriai. Scenarijus. Vis dėlto kažkas viduje reaguoja taip, lyg tai būtų realu.

Tai nėra atsitiktinumas. Smegenys, žiūrėdamos į ekraną, daro kažką labai keisto – jos iš dalies nustoja skirti, kas tikra ir kas ne. Veidrodiniai neuronai, tie maži biologiniai stebukliukai, aktyvuojasi beveik taip pat, lyg mes patys išgyventume tai, ką matome. Kai filmo personažas gauna blogą diagnozę, mūsų amygdala – emocijų centras – suaktyvėja. Kortizolis šiek tiek pakyla. Tai ne metafora. Tai fiziologija.

Ligos naratyvas kaip psichologinis treniruoklis

Medicinos psichologai jau seniai žino, kad tai, kaip mes įsivaizduojame ligą, stipriai veikia tai, kaip mes ją išgyvename. Ir čia kinas tampa įdomus – jis formuoja tuos įsivaizdavimus dar prieš mums patiems susirenkant į gydytojo kabinetą.

Filmai apie vėžį, demenciją ar psichikos sutrikimus daro dvi priešingas, bet lygiagrečiai veikiančias funkcijas. Viena vertus, jie gali normalizuoti – parodyti, kad liga nėra gėda, kad žmogus išlieka žmogumi, kad santykiai gali išlikti. Kita vertus, jie dažnai dramatizuoja, supaprastina, sukuria nerealias lūkesčių struktūras. Pacientas ateina pas onkologą su „Žvaigždžių kaltės” scenarijumi galvoje ir susiduria su visiškai kita realybe – biurokratija, nuovargiu, pilkumu.

Tai, ką psichologai vadina illness narrative – ligos pasakojimas – labai dažnai yra sukonstruotas iš tų ekraninių fragmentų, kuriuos mes sukaupėme per gyvenimą. Ir tas pasakojimas turi realių pasekmių: kaip greitai žmogus kreipiasi pagalbos, kaip jis interpretuoja simptomus, kiek bijo.

Empatija iš kino salės – ar ji tikra?

Čia yra vienas dalykas, apie kurį retai kalbama. Filmai apie ligą sukuria tai, ką galima pavadinti proxy empatija – mes jaučiamės supratingi, empatiškai išlavinti, nes verkėme per „Teorijos viską” finalą. Bet ar tai reiškia, kad mes iš tikrųjų geriau suprasime ligonį realiame gyvenime?

Ne visada. Tyrimai rodo, kad ekraninė empatija gali net sumažinti toleranciją tikram, „neestetiniam” ligoniui – tam, kuris nėra dramatiškai gražus savo kančioje, kuris yra piktas, nuobodus, kartais nemalonus. Kinas mus moko mylėti idealizuotą ligą. O tikra liga dažnai yra tiesiog… varginanti. Ir tam mes esame prasčiau pasiruošę.

Tarp scenarijaus ir realybės – kur mes iš tikrųjų esame

Visa tai nereiškia, kad filmai apie ligą yra blogi ar žalingi. Priešingai – jie atlieka svarbų darbą. Jie leidžia mums paliesti baimę saugioje aplinkoje, „pabandyti” mintį apie mirtingumą, apie praradimą, apie kūno trapumą – ir grįžti namo. Tai savotiškas emocinis imunitetas.

Bet svarbu suvokti, kad smegenys, kurios reaguoja į ekraną, yra tos pačios smegenys, kurios vėliau interpretuos tikrą diagnozę. Ir jei mes norime, kad ta interpretacija būtų sveikesnė, reikia žiūrėti filmus sąmoningiau – ne tik kaip pramogą, bet kaip pokalbį su savimi apie tai, ko bijome ir ko tikimės. Kinas nemoko medicinos. Bet jis tikrai moko, kaip mes jaučiamės dėl jos. O tai, galbūt, yra net svarbiau.