Yra pokalbių, po kurių lieka jausmas, kad tik ką pralaisvinai laiką, ir yra pokalbių, kurie keičia požiūrį į žmogų, su kuriuo kalbėjaisi. Skirtumas dažniausiai slypi ne temoje, o klausimuose – tuose, kurie priverčia sustoti ir pagalvoti, o ne tiesiog atsakyti automatiškai.
Kodėl paprasti klausimai dažnai veikia geriau nei sudėtingi
Įprasta manyti, kad norint sužinoti, koks žmogus yra iš tikrųjų, reikia gilių filosofinių svarstymų. Iš tiesų dažnai užtenka klausimo, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo net kiek naivus. „Ką darytum, jei rytoj nereikėtų dirbti dėl pinigų?“ – toks klausimas atskleidžia daugiau apie žmogaus vertybes nei valanda diskusijų apie politiką ar ekonomiką. Paradoksas tas, kad kuo mažiau klausimas primena testą, tuo nuoširdesnis atsakymas.
Dešimt klausimų, kurie atveria pokalbį iš naujo
Toliau pateikiami klausimai, kuriuos verta turėti „užantyje“ – ne kaip formulę, o kaip kryptį, kuria galima pasukti pokalbį, kai jis pradeda suktis ratu apie orą ar darbą.
- Kokia diena iš vaikystės tau labiausiai įsiminė ir kodėl būtent ji?
- Ką pakeistum praeityje, jei žinotum, kad tai neturės jokių pasekmių dabarčiai?
- Kas tave šiuo metu labiausiai baugina – ne kasdieniai rūpesčiai, o kažkas gilesnio?
- Jei galėtum viešai pasakyti vieną tiesą, kurios niekas iš tavęs nesitikėtų, kokia ji būtų?
- Kada paskutinį kartą jautei, kad esi tikrai savimi, be jokių vaidmenų?
- Ką manai apie sėkmę – ar ji apskritai egzistuoja kaip aiškus taškas, ar tai daugiau procesas?
- Kokį įprotį ar požiūrį perėmei iš tėvų ir sąmoningai jį puoselėji toliau?
- Jei rytoj gyvenimas pasibaigtų po metų, ką pradėtum daryti kitaip jau šiandien?
- Koks žmogus tave labiausiai suprato, net jei nebuvo artimiausias?
- Ką manai apie tikėjimą – ne religine prasme, o kaip apie tai, kuo apskritai remiesi, kai viskas krenta?
Šie klausimai nėra skirti apklausai. Jie veikia tik tada, kai užduodami be spaudimo, be siekio „ištraukti“ atsakymą – tiesiog kaip pasiūlymas pasidalinti, jei žmogus nori.
Klausimas be klausinėjimo
Yra didelis skirtumas tarp klausinėjimo ir klausimo. Pirmasis primena tardymą, antrasis – kvietimą. Jei žmogus jaučia, kad atsakymas bus vertinamas ar analizuojamas, jis užsisandarins, kad ir kokia švelni forma klausimas būtų pateiktas. Todėl geriausia strategija – pačiam pirmam atsakyti į savo klausimą, parodyti, kad esi pasiruošęs būti pažeidžiamas. Tada ir kitas žmogus atsipalaiduoja.
Verta atkreipti dėmesį ir į tylą po klausimo. Daugelis instinktyviai skuba užpildyti tylą, jei atsakymas neateina iš karto, tačiau būtent ta pauzė dažnai yra momentas, kai žmogus formuluoja tikrą, o ne paruoštą atsakymą. Skubėjimas tą pauzę sugriauna.
Vietoj taško – naujas klausimas
Galbūt geriausias būdas baigti mintį apie gilius pokalbius – tai ne apibendrinimas, o dar vienas klausimas: kada paskutinį kartą kažkas paklausė tavęs kažko tikro, o ne mandagaus? Jei atsakymo neprisimeni iš karto, tikriausiai per seniai to nebuvo. O jei taip, gal verta patiems tapti tuo, kuris klausia – ne todėl, kad reikia užpildyti tylą, o todėl, kad tikrai įdomu, kas slypi už įprastų atsakymų.
