Žinot tą jausmą, kai žiūri serialą ir personažas po sunkios avarijos pabunda ligoninėje, pasako vieną protingą sakinį ir jau kitą dieną bėgioja gatvėmis? Aš irgi tą jausmą pažįstu. Ir būtent todėl nusprendžiau surašyti šitą tekstą – nes filmai bei serialai mums įpiršo tiek daug klaidingų įsitikinimų apie sveikatą, kad net baisu pagalvoti, kiek žmonių tikrai tuo tiki.

1. Gaivinimas (CPR) veikia beveik visada

Filmuose atrodo taip: paspaudi krūtinę kelis kartus, žmogus atsibunda kosėdamas, dažnai net su ašara akyje. Realybėje CPR sėkmės procentas yra kur kas žemesnis, o jei ir pavyksta atgaivinti, žmogus dažnai būna be sąmonės dar ilgą laiką, o ne aktyviai kalbasi po penkių sekundžių. Bet ką padarysi – jei rodytų tikrą statistiką, scena būtų kur kas mažiau dramatiška.

2. Defibriliatorius „paleidžia“ sustojusią širdį

Čia klasika – ekrane rodoma tiesi linija, gydytojas šaukia „clear!“, prispaudžia elektrodus ir – oho, širdis vėl plaka. Iš tikrųjų defibriliatorius naudojamas visai kitokiu atveju – kai širdis plaka chaotiškai, o ne kai ji visiškai sustojusi. Tiesiai linijai defibriliatorius tiesiog nepadės, kad ir kiek kartų paspausi.

3. Komos būsena – kaip ilgas miegas

Personažas praleidžia komoje mėnesius ar net metus, paskui atsimerkia, šiek tiek susiraukia dėl šviesos ir jau po kelių minučių kalba pilnais sakiniais. Tikrovėje po ilgesnės komos žmogui reikia raumenų atstatymo, kalbos terapijos, kartais net iš naujo mokytis vaikščioti. Tai ne kelių dienų reikalas.

4. Amnezija veikia kaip jungiklis

Gavai smūgį galvon – pamiršai viską. Gavai dar vieną smūgį – viską prisiminei atgal. Skamba patogiai scenarijui, bet medicininiu požiūriu tai beveik fantastika. Tikra amnezija dažniausiai yra sudėtingesnė, dažnai palaipsninė, o ne tokia „on/off“ sistema.

5. Nuodai ir vaistai veikia iškart ir dramatiškai

Personažas išgeria kažką pavojingo ir po kelių sekundžių jau griūva, spjaudo putomis ar dramatiškai krečiasi. Iš tikrųjų daugelio nuodų poveikis pasireiškia palaipsniui, o simptomai priklauso nuo labai daugelio veiksnių. Bet ekranui reikia greito efekto, todėl realistiškumas dažnai lieka antrame plane.

6. Operacijos – švarios, greitos, be komplikacijų

Chirurgas atlieka sudėtingą operaciją per dešimt minučių ekrano laiko, o pacientas jau kitą dieną vaikšto po koridorių šypsodamasis. Tikra pooperacinė reabilitacija dažnai trunka savaites ar mėnesius, o skausmas, nuovargis ir apribojimai – realybė, kurios serialai tiesiog nerodo, nes tai nuobodu žiūrėti.

7. Psichikos sveikatos problemos – arba genijus, arba pavojingas

Čia gal skaudžiausias mitas. Filmuose žmogus su psichikos sutrikimu dažnai arba nepaprastai protingas ir „ekscentriškas“, arba potencialiai pavojingas visuomenei. Realybėje dauguma žmonių, kovojančių su depresija, nerimu ar kitomis būklėmis, gyvena visai paprastą gyvenimą – dirba, augina vaikus, eina į parduotuvę. Jokios dramos, jokių šešėlių kambaryje. Tiesiog kasdienybė su papildomu iššūkiu.

Tai ką dabar daryti su visa šia informacija?

Nesiūlau mesti žiūrėti mėgstamus serialus – aš pati vis dar žiūriu ir juokiuosi iš tų pačių klišių. Bet verta prisiminti, kad ekranas kuria istoriją, o ne medicininį vadovėlį. Jei kada nors tenka priimti sprendimus dėl savo ar artimo sveikatos, geriau pasitikėti gydytoju, o ne prisiminimais iš mėgstamiausios serijos. O jei norisi tikros informacijos – google’as vis dar veikia geriau nei „aš mačiau tokį epizodą“.