Kai skambutis iš Anglijos ateina naktį, o kitame laido gale – žinia, kurios niekas nenori girdėti, protas dažniausiai išsijungia. Lieka tik viena mintis: reikia parvežti žmogų namo. Ir čia prasideda kelionė, apie kurią niekas iš anksto nepasakoja – nei kiek tai kainuos, nei kiek užtruks, nei kiek popierių teks surinkti svetimoje šalyje, nemokant kalbos taip, kaip norėtųsi tokiu metu.

Lietuvių bendruomenė Jungtinėje Karalystėje – viena didžiausių Europoje, todėl ir mirties atvejai, deja, nėra retenybė. Kas metai šimtai šeimų susiduria su tuo pačiu klausimu: kaip organizuoti artimojo palaikų pervežimą iš Anglijos į Lietuvą. Ir kiekvieną kartą procesas atrodo kaip labirintas be išėjimo – bent iki tol, kol suprantama, kad yra žmonių, kurie tuo užsiima profesionaliai ir kasdien.

Pirmieji žingsniai, kurių niekas neišvengia

Anglijoje mirties fakto registravimas vyksta kitaip nei Lietuvoje – ir tai pirmas dalykas, kuris žmones dažniausiai suklaidina. Reikalingas gydytojo išduotas mirties pažymėjimas (Medical Certificate of Cause of Death), po to – registracija vietinėje registrų tarnyboje (Register Office), kur išduodamas oficialus dokumentas – Death Certificate. Be jo tolimesni veiksmai tiesiog neįmanomi.

Jeigu mirtis buvo netikėta, dalyvavo policija ar reikėjo koronerio išvados, procesas užtrunka ilgiau – kartais savaitėmis. Tai skamba sausai, bet realybėje reiškia štai ką: šeima laukia, negalėdama nei suplanuoti laidotuvių, nei atsisveikinti tada, kada norėtų.

Kur į vaizdą įsijungia laidojimo namai

Čia paprastai ir prasideda bendradarbiavimas su laidojimo paslaugų įmone – ir Anglijoje, ir Lietuvoje. Britų pusėje reikalinga funeral director paslauga, kuri paruošia kūną transportavimui: balzamavimas (embalming), specialus karstas ar konteineris, atitinkantis tarptautinius reikalavimus, bei visi lydintys dokumentai – mirties liudijimo vertimas, laidojimo namų pažyma, o dažnai ir konsulinis patvirtinimas Lietuvos ambasadoje ar konsulate.

Būtent konsulinė pažyma dažnai tampa kliūtimi tiems, kas bando viską tvarkytis patys. Be jos palaikai tiesiog neišleidžiami iš šalies. Todėl vis dažniau šeimos renkasi kreiptis į kompanijas, kurios specializuojasi būtent tarptautiniame pervežime – jos žino, kokia tvarka veikia dabar, o ne prieš penkerius metus, ir turi tiesioginius kontaktus su oro uostais bei laidojimo namais abiejose šalyse.

Kremacija kaip alternatyva – ir kodėl ji vis dažniau pasirenkama

Vienas praktiškiausių sprendimų, kurį šeimos apsvarsto vis dažniau, – kremacija Anglijoje ir urnos parvežimas į Lietuvą. Tai paprastesnis, greitesnis ir gerokai pigesnis variantas nei viso kūno transportavimas lėktuvu ar keltu. Urna gali keliauti kaip bagažas arba būti atsiimta specializuotos kompanijos atstovo, kuris ją pristato tiesiai į Lietuvą.

Žinoma, tai sprendimas, kurį reikia priimti atsižvelgiant į velionio valią ar religinius įsitikinimus – ne visos šeimos jaučiasi patogiai su tokia mintimi. Bet finansiškai ir organizaciškai tai dažnai vienintelis realus variantas, ypač jei laiko ar pinigų nėra tiek, kiek norėtųsi.

Kiek tai kainuoja ir kodėl kaina taip skiriasi

Vieni girdi apie tūkstantį svarų, kiti – apie tris ar keturis tūkstančius. Skirtumas priklauso nuo daugybės dalykų: ar reikalingas balzamavimas, koks transportas naudojamas, ar palaikai skraidinami lėktuvu ar vežami sausuma per Europą, kiek toli reikia važiuoti iki konkretaus miesto Lietuvoje. Kartais pigesnis variantas – kelionė keltu ir mikroautobusu, kartais greitesnis, bet brangesnis – oro transportas.

Verta iš anksto paklausti kelių kompanijų ir palyginti, kas įskaičiuota į kainą – kai kurios paslaugos „paslepia“ papildomus mokesčius už dokumentaciją ar konsulinį patvirtinimą, kurie vėliau tampa netikėta našta.

Emocinė pusė, apie kurią retai kalbama garsiai

Visi šie dokumentai, terminai ir skambučiai vyksta lygiagrečiai su gedulu – o tai, ko gero, sunkiausia dalis viso proceso. Žmogus, kuris ką tik prarado artimąjį, priverstas skambinti į registrų tarnybas, aiškintis anglų kalba apie balzamavimo procedūras, derėtis dėl kainų. Būtent todėl gera komunikacija su pasirinkta kompanija – ta, kuri kalba lietuviškai, paaiškina kiekvieną žingsnį ir neskuba – tampa ne prabanga, o būtinybe.

Kai kelias namo pagaliau atsiveria

Visas šis procesas – nuo pirmojo skambučio iki momento, kai karstas ar urna pasiekia Lietuvos žemę – gali užtrukti nuo kelių dienų iki dviejų savaičių, priklausomai nuo aplinkybių. Ir nors popierizmas, kainos ir terminai atrodo kaip kliūtys, tikrasis tikslas visame tame chaose vienas: leisti žmogui grįžti namo, o šeimai – atsisveikinti taip, kaip jiems reikia. Žinojimas, ko tikėtis, ir teisingos pagalbos pasirinkimas nepakeičia skausmo, bet bent jau nuima dalį naštos nuo pečių, kurie ir taip jau per daug prislėgti.